operazione allungamento del pene Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Diagnozė – „užsikrėtęs ŽIV“ – pakeitė mano požiūrį į gyvenimą

Arunas | vasario 3, 2009

Apie savo diagnozę aš sužinojau visiškai atsitiktinai…maždaug prieš dešimt metų kai man buvo dvidešimt šešeri ir dirbau mylimą darbą.

Susirgau plaučių uždegimu ir patekau į ligoninę. Tada man ir nustatė šią ligą. Prisimenu kaip gydytoja ilgai mane ruošė šiam pokalbiui. Klausinėjo apie mane, mano darbą, šeimą, draugus… Vėliau ji manęs paklausė: „Ką tu žinai apie ŽIV?“. Aš, aišku, nieko nežinojau, nes to man nereikėjo ir nemaniau, kad prireiks. O ji man pasakė, kad aš esu šio viruso nešiotojas. Per keletą sekundžių prieš mano akis praskrido visas mano gyvenimas: šeima – ką aš jiems pasakysiu?; vaikai – niekados jų negalėsiu turėti; kaip bus su mano mylimu darbu?. Gydytoja toliau man kažką pasakojo, bet aš jau nieko negirdėjau, mintys buvo kažkur toli toli nutolusios. Paskutinis jos tada pasakytas sakinys buvo: „Ar Tau viskas gerai? Tu gerai jautiesi? Gali pats eiti?“.

Iš karto nusprendžiau ir viso to neslėpdamas pasakiau savo šeimos nariams. Aišku, jiems buvo turbūt didesnis šokas nei man. Bet nebuvau klausinėjamas ar atstumtas. Tiesiog mačiau, kaip jie nori man padėti ir mačiau jų akyse gailestį man. Ir šiandien mes labai gražiai bendraujame. Viskas liko tolimoje užmarštyje. Atrodo lyg nieko ir nebuvo nutikę.

Draugams taip pat pasakiau. Tie, kurie buvo tikrieji draugai – liko ir iki šių dienų, tie kurie buvo tik apsimetę draugais – dingo iš karto. Tad, jei artimiausi žmonės tave palaiko – viską galima nugalėti.

Praėjus kelioms savaitėms ir truputį atsigavus aš vėl važiavau pas ją, gydytoją. Reikėjo priduoti kraują tyrimams, nes imuniteto tyrimai buvo labai blogi. Vėliau dingau ir AIDS centre nesirodžiau gal porą metu. Galvojau, kad viskas pas mane yra gerai ir jokio ypatingo gydymo man nereikia. Bet buvau neteisus. Po kažkiek laiko norom nenorom turėjau ten apsilankyti, nes labai pablogėjo sveikata.

Apie antiretrovirusinį gydymą aš taip pat nieko nežinojau. Pasiūlytas gydymas man buvo staigmena. Nebuvo kur dėtis, nes ląstelių skaičius kraujyje buvo beveik neaptinkamas. Man paskyrė gydymą. Dabar gerai nepamenu, bet tai buvo virš dvidešimt tablečių ir kapsulių per dieną bei šaukštas kartaus sirupo. Tuo laiku aš jau naudojausi internetu ir po vaistų skyrimo aktyviai pradėjau ieškoti internete visko, kas susiję su mano vaistų pavadinimais.

Dar vienas svarbus momentas mano gyvenime – savitarpio pagalbos grupė. Maždaug tuo metu į ją nuėjau pirmą kartą. Kaip kokia kempinė visą informaciją semdavau iš interneto ir savitarpio pagalbos grupės narių pasakojimų. Po pusmečio apie savo ligą aš jau pakankamai daug žinojau.

Mano gydytoja ilgai man pasakojo ir aiškino dėl ko reikia laiku pradėti gydymą, todėl aš sprendimą priėmiau lengvai dėl per trumpą laiką atsiradusio tarp mūsų labai didelio tarpusavio pasitikėjimo. Baimės pradėti gydymą lyg ir nebuvo. Tuo labiau aš pats labai blogai jaučiausi, todėl reikėjo kažkokį sprendimą priimti. Juo labiau ir pasirinkimo kito nebuvo – arba tu numirsi, arba pradėsi gydymą. Tuomet labai pergyvenau, kad anksčiau nesikreipiau pas specialistus ir pora metų buvau dingęs iš jų akiračio.

Vaistus per dieną gerdavau tris kartus. Saują – ryte, saują – perpiet ir saują vakare. Ir šią vaistų schemą vartojau gal porą metų. Vėliau atsirado naujesni vaistai ir jų buvo mažiau. Šiuo metu vaistus geriu du kartus per dieną – ryte ir vakare. Viso šešios tabletės.

Tada aš niekur nedirbau, todėl vos ne kasdien vaikščiojau pas savo gydytoją. Žinau, kad ji labai užsiėmusi ir turi kitų pacientų, bet visuomet ji atrasdavo lako su manimi pasikalbėti, kartu išgerti kavos. Žinau, kad daugelis nemėgsta lankytis AIDS centre, bet man tai patiko. Dažnai aš ten susitikdavau su savo likimo draugais. O ir kiti gydytojai buvo labai nuoširdūs ir geri. Žinau, kad jie visi rūpinosi mano sveikata ir kad man būtų tik geriau.

Po kiek laiko mano sveikata labai pagerėjo. Ir ląstelių kraujyje padaugėjo labai ženkliai. Dabar kraują visiems tyrimams aš priduodu pastoviai kas trys mėnesius. Žinoma, pradėjus gydymą prasidėjo pašaliniai vaistų veikimo poveikiai. Buvo labai baisu. Burnoje buvo kandidozė – visos lūpos buvo nusėtos herpio virusu.

Nors nieko čia rimto, bet net vandens stiklinę išgerti buvo sunku. Sunku buvo nuryti maistą. Poliklinikoje, kur aš lankydavausi, šeimos gydytojas nieko nežinojo, nes aš niekam nesakiau, kad esu užsikrėtęs ŽIV. Prisimenu, kai man poliklinikoje liepė valgyti medų ir skalauti burną, kad greičiau praeitų kandidozė, bet aišku tai nieko nepadėdavo…

Nuo paties ARV gydymo kažkokių tai baisių šalutinių poveikių pas mane nebuvo. Gal tik kartais užeidavo silpnumas ar pykinimas. Vėliau viskas praėjo.

Dabar aš vėl dirbu. Sveikata puiki. Gyvenu visiškai pilnavertį gyvenimą. Diagnozė – „užsikrėtęs ŽIV“ – pakeitė mano požiūrį į gyvenimą: atsirado noras gyventi, daugiau atsakomybės prieš save ir kitus. Kažkada viena mano pažįstama paklausė manęs: „Ar gavęs galimybę viską pradėti iš pradžių pakeistum ką nors savo gyvenime?“. Nieko keisti nenoriu – aš manau, kad tai mano kelias, mano likimas.

Labiausiai skaudina per daugelį metų susidaręs neigiamas visuomenės požiūris į ŽIV užsikrėtusiuosius. Man pačiam ir daugeliui mano pažįstamų teko susidurti su diskriminacija – tiek iš kai kurių pažįstamų, tiek iš medikų, tiek iš visuomenės.

Ir pabaigai norėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas – tikras, pilnavertis, laimingas – prasidėjęs po to, kai pas mane aptiko ŽI virusą. Ir aš gyvenu, gaudamas iš gyvenimo tikrą malonumą, gyvenu ne todėl, kad bijau mirties, o todėl, kad myliu gyvenimą. Reikia išmokti gyventi čia ir dabar. Žmogus pamiršo, kad galima kiekvieną dieną džiaugtis įvairiomis smulkmenomis – saule, gera nuotaika, bendravimu, kito žmogaus prisilietimu. Gal būt todėl, kad aš žinau apie savo neišgydomą ligą ir aš tai pripažįstu kitaip nei kiti. Atsiranda gyvenime aiškūs tikslai ir norai…

Už atvirą laišką dėkojame Lietuvos Pozityviųjų grupei.

Su šia tema susiję straipsniai:
Mano „+“
40% žmonių Žemėje mano, kad ŽIV galima išgydyti
ŽIV infekcija geriausiai gydoma tarp gėjų.

Istorijos kaip ši yra unikalios.
Daugumą sergančių žmonių užsidaro savyje ir vengia kalbėti apie savo ligą ( turbūt visi suprantame kodėl).
Todėl labai džiugu, kad atsiranda asmenų kurie bent tokiu ( virtualiu būdu)dalinasi savo išgyvenimais, patirtimi – patirtimi kuri gali būti naudinga kiekvienam iš mūsų.

Mes galime padėkoti, mes galime palaikyti tokius žmones ir vienas palaikymo būdas parašyti palaikymo/paramos žodį visiems užsikrėtusiems ŽIV ar sergantiems AIDS asmenims.

Kviečiame visus, kurie neabejingi, pagerbkime užsikrėtusius ŽIV ar mirusius nuo AIDS:
Uždekime kiekvienas simbolinę žvakę!

0
0

Komentarai

  • Liga ne tokia baisi, kaip ji piešiama.
    Jei žmonės labiau rūpintusi savo sveikata: profilaktiškai tikrintusi dėl ŽIV, naudotų apsaugos priemones, domėtusi apie įvairias ligas, susirgimų tikrai būtų mažiau.
    Tačiau tauta apsigaubusi pasitikėjimo šydu mano, kad jų tai nepalies, kad jie išskirtiniai, kad jie dori, kad jie nepasileidę. Patys save įterpia į stereotipų rėmus ir tyliai tupi, kol…. diagnozė: Teigiamas.

    Man baisesnė liga būtų vėžys: tfu tfu.
    Beabejo kiekviena liga turi savo neigiamų niausnų, daug skausmo, pasimetimo ir tt.

    Dėl to turime rūpintis savo sveikata, nepamiršti, kad egzistuoja gydytojai, nenumoti ranka į skausmus.

    Būkite sveiki.

  • linkiu stiprybes. tikrai,tamsta,galetumete buti pavyzdziu daugumai, dusaujantiems del penkiu spuogu arba per mazo atlyginimo. linkiu pasveiti asap, nes priklausau tiems zmonems, kurie mano, kad si liga pagydoma.

Parašykite komentarą