dejt 60 Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

„Facebooko“ žaidimai ir mirtis

Arunas | kovo 15, 2010

Psichologas Timas Petraitis

Skaitytoją reikia suintriguoti pavadinimu – tada padidėja tikimybė, kad tavo straipsnį perskaitys. Žemiau rašysiu apie populiariojo „Facebooko“ žaidimus. O mirtis į straipsnį pateks per apmąstymus apie viso to prasmę.

„Facebooką“ išbandžiau gana neseniai – praėjusių metų pabaigoje. Iš karto puoliau žaisti. Iš pradžių virtualų zoologijos sodą kūriau („Zoo World“), paskui persimečiau į mafijos karus („Mafia Wars“), tada atradau fermą („Farm Ville“) ir lobių paieškas („Treasure Madness“). Po truputį žaidimai prarado savo žavesį ir paskutiniu metu likau tik prie vangoko braškių auginimo fermoje. Per tą kelių mėnesių laikotarpį spėjo įsijungti ir mano psichologinis išsilavinimas bei perduoti į sąmonę kelias vertingas įžvalgas apie tai, kodėl ne tik aš, bet ir kiti žmonės gali žaisti šiuos žaidimus. Tad, pirmiausia apie jas.

Įžvalga nr. 1: rūpestis
Pamenate tamagočį? Tokį elektroninį prietaisiuką, kurį galėdavai nešiotis kaip raktų pakabuką. Mažam ekranėlyje vaikščiodavo mažytis dinozauras. Jį reikėdavo maitinti, prausti, migdyti. Jei pamiršdavai tai padaryti laiku, dinozauras mirdavo. Iš principo didelė dalis „Facebooko“ žaidimų vadovaujasi tuo pačiu dėsniu: pamirši nuimti braškių derlių – jos supus, pamirši pamaitinti naujagimį zoologijos sode – jis susirgs. Apeliuojama į mūsų gebėjimą rūpintis. Juk tas, kuris rūpinasi kitu, yra geras žmogus (Motina Teresė). Juk rūpestis – tai meilė, o mylėti yra labai gražu.

Keisčiausia, kad žmogui rūpi ne tik gyvasis pasaulis. Žmogus turi mėgstamą rūbą, transporto priemonę, valgį ir t. t. Ypač akivaizdus savotiškas transporto priemonių personifikavimas. Joms suteikiami vardai (teko matyti ne „VW Jetta“, bet „Jetita“; o manoji taip pat ne „Nissan Sunny“, bet „Šunis“), jaudinamasi pataikius į duobę kelyje ir išgyvenamas savotiškas skausmas, kurį patyrė mašina, pataikiusi į duobę. Įdomu tai, kad mašina yra negyva, kaip ir „Facebooke“ man rodomas tik iš vienetukų ir nuliukų sudarytas kačiukas, kurį siūloma priglausti fermoje, bet reaguoju į ją / jį gyvais jausmais, rūpi ji / jis man ir tiek.

Jei man kažkas rūpi – esu linkęs padėti. Štai kodėl į žaidimus dažniausiai „įjunkstama“ per pirmąjį mažą pagalbos žingsnelį (žr. pav.).
„Simona found a Lonely bull on their farm. Oh no!
Simona was faming when a Lonely Bull wanderer onto their farm inn Farmville. He escaped from the rod…“
Paveikslėlis apie bulių. Vertimas: Simona surado vienišą bulių savo fermoje. O ne! Simona tvarkėsi savo ūkyje, kai vienišas bulius atklydo į jos fermą. Jis pabėgo nuo pulko…“

Atkreipkite dėmesį į buliaus akis. Kas gi išdrįs nepadėti tokiam mielam buliukui? Jis juk liūdi (ir yra vienišas)… Čia vėlgi manipuliuojama mūsų gražia savybe – ištiesti pagalbos ranką. Beje, tą pačią savybę „eksploatuoja“ ir įvairaus kalibro sukčiai: „Jūsų sūnus padarė avariją ir tam, kad nesėstų į kalėjimą, reikia kuo skubiau man duoti 2000 Lt“ (tokiu atveju visuomet reikia iš karto paskambinti pačiam sūnui ir paklausti, kaip jis laikosi); „Mano mašinoje baigėsi benzinas, gal galėtumėte duoti 10 Lt (ir taip sakoma 100 sustabdytų mašinų vairuotojų).“

Dažniausiai susidomėjimas žaidimais praeina tada, kai pasibaigia noras rūpintis. Jums paprasčiausiai nustoja rūpėti jūsų fermos ar zoologijos sodo gerovė. Taip ir aukščiau minėtas tamagočis guli jau net ir ne vaikystės stalo stalčiuje, bet tik mano prisiminimuose. Greičiausiai nebegyvas…

Įžvalga nr. 2: geštaltai
„Geštaltas“ yra vokiečių kalbos žodis, skirtas apibūdinti formai. Anglų kalboje jis naudojamas visumos koncepcijai nusakyti. Esminė šios įžvalgos mintis – mes nuolat siekiame pabaigti neužbaigtus dalykus, siekiame padaryti darbą iki galo. Kai esi alkanas, mintys sukasi apie maistą, skrandis gurgia, didelė dalis energijos sutelkta į maisto paieškas. Kai pavalgai, energija sutelkiama į kitus dalykus, tačiau su sąlyga, kad pavalgysi iki soties, t. y. pilnai, iki galo. Jei taip nepadarysi, tada ir toliau galvosi apie maistą: „Ko neprivalgei, to neprilaižysi.“ Neužbaigti dalykai naudoja mūsų energiją it kokie vampyrai, todėl labai svarbu atlikti kiekvieną darbą iki galo.

Žaidimai („Mafia Wars“, „Treasure Madness“, „FarmVille“ ir kt.) tai išnaudoja itin primityviu būdu – jie siūlo rinkti įvairias kolekcijas. Surenki kolekciją – gauni prizą. O kolekcijos niekada nesibaigia, nes jų galima prigalvoti įvairiausių, kad tik kas jas rinktų.

Noras iki galo pabaigti darbą išnaudojamas ir sudėtingiau. Pavyzdžiui, fermoje sėkmingai užauginęs tam tikrą kiekį braškių, gauni ženkliuką, jog įvaldei braškių auginimo meną ir gali tą ženkliuką visiems parodyti. Tad, patekęs į šias pinkles, sieksi užauginti tam tikrą kiekį braškių, kad gautum apdovanojimą. Toliau braškių auginti kaip ir nebeapsimoka, nes kito ženkliuko nebegausi. Lobių ieškojimo žaidime („Treasure Madness“) gauni prizą, kai iškasinėji kiekvieną salos lopinėlį, užbaigi salos kasinėjimus iki galo. Dažnai tai ne taip lengvai pavyksta, nes į kai kurias vietas neišeina patekti, kol neturi pakankamai pinigų ar patirties.

Svarbu ir tai, kad visi aukščiau minėti žaidimai iš esmės neturi pabaigos. Atsiranda vis naujų patobulinimų, lygių, žemėlapių, augalų, kuriuos gali auginti fermoje. Geštaltas, kuris suteikia tiek energijos žaisti, iš principo negali būti išbaigtas…

Įžvalga nr. 3: įtampa ir realaus pasaulio pinigai
Visi žaidimai, kuriuos žaidžiau, siekia išvilioti tikrus jūsų pinigus. Dirbtinai sukuriamos įtampą keliančios situacijos:
•    Fermoje derlių pasėti ir nuimti gali greičiau, jei nusipirksi traktorių ar kombainą. Tačiau jiems reikia benzino, o šis labai greitai baigiasi. Papildomo benzino gali nusipirkti tik pervedęs tikrų pinigų žaidimo kūrėjams.
•    Lobių ieškojimo žaidime lobiams kasti visą energiją gali išnaudoti per 5 minutes ir paskui turi laukti maždaug vieną valandą, kol ji atsistatys. Tačiau gali sumokėti tikrų pinigų ir gauti tiek energijos, kiek nori (arba, tiksliau – tiek, kiek turi realių pinigų).

Įtampa kyla dėl to, kad matai aiškų tikslą (kuo greičiau pasėti sėklas, užbaigti žemėlapį), tačiau esi priverstas laukti. Itin įsijautusiems į žaidimą, itin nekantriems keli (keliolika, keliasdešimt) litai, išleisti žaidimui, pasirodys menkesnė blogybė negu patiriamos neigiamos emocijos, kai iki siekiamo tikslo liko tiek nedaug, o tu jo negali pasiekti.

Žaidimų beprasmybė?
O su prasme nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Nėra tie žaidimai tokie beprasmiai. Esminė mintis – „Facebooko“ žaidimai yra lygiai tiek pat prasmingi, kiek žvejyba, aktyvus poilsis, darbas ir kita žmogaus veikla. Ir galite apmėtyti kiaušiniais už šią mintį, bet iš pradžių perskaitykite ją iki galo.

Objektyvios prasmės gyvenime nėra. Jei ji būtų, tėvai nuo mažens mokytų: užsiimk tuo ir tuo, nes tai prasminga. Yra tik individuali / subjektyvi prasmė. Prasmė visada mano. Aš sprendžiu, kas šiuo momentu mano gyvenime yra man prasminga. Ir jei tai virtualioje fermoje užaugusių braškių nuskabymas iš ryto – tebūnie.

Prasmės reikia tam, kad turėtum dėl ko keltis iš ryto. Jei prasmės neturėsi, nebus reikalo ir keltis. Aišku, tada dar galėsi keltis iš baimės, kad neturėsi pinigų, už ką pavalgyti, bet tas kėlimasis bus sunkesnis – priverstinis, ne tavo, iš reikalo. Su prasme keltis lengviau, nes tada žinai, KODĖL tu keliesi. Jauti, kad pats nusprendei keltis ir niekas tavęs neprivertė.

Jei žiūrėtume per mirties prizmę, tai visiškai NIEKAS šiame gyvenime neturi prasmės. Nes „iš dulkės gimę, į dulkę vėl pavirsime“. O kai niekas neturi objektyvios prasmės, tai „Facebooko“ žaidimų žaidimas iš principo yra lygiavertis Motinos Teresės veiklai, šito straipsnio rašymui ar apsipirkinėjimui prekybos centre. Jokia veikla neturi prasmės, kol tu nenuspręsi kitaip. O kai jau nuspręsi, tai ta pati veikla tau atsidėkos tvirtesniu pagrindu po kojomis, žvalesniu rytu, pakilesne nuotaika bei jausmu, kad tu esi kažkam reikalingas.
Dabar jau galite mesti tuos kiaušinius…

Kitų mintys
Kad straipsnyje nebūtų tiek daug manęs, paprašiau savo tinklaraščio skaitytojų pagalbos. Uždaviau jiems klausimą: kodėl tau patinka žaisti … (žaidimo pavadinimas) „Facebooke“? Žemiau pateikiu keletą atsakymų:

1. Man patinka žaisti „Farm Town“, nes tai visiškai smegenis „atjungianti“ veikla. Galima tiesiog atsipalaiduoti, buku žvilgsniu spoksoti į kompiuterio monitorių ir lyg prisukamam žaislui darbuotis pelyte. Viena vertus, žaidime reikia atlikti daug vienodų besikartojančių veiksmų (kas turbūt ir veikia raminamai, tarsi rytiečių kartojamos mantros), tačiau antra vertus, jis yra nuolat atnaujinamas ir niekada nesibaigiantis.
Justė

2. Nesuprantu, kas šiuose žaidimuose traukia žmones, ką jie atranda? Tačiau panašu, kad jie valdo studentus. Keista, kai penkto kurso studentai, susėdę per pertraukėlę tarp paskaitų, dalinasi įspūdžiais apie žuvytes ir planuoja, kaip vienam nuo kito nugvelbti pinigėlius. Toks jausmas, kad tai atstojo prieš kelerius metus buvusius labai populiarius tamagočius, o gal net naminius gyvūnus? Man gaila laiko… Norisi geriau pamatyti gyvai žmogaus akis.
Eglė

3. Žaidžiu „FarmVille“. Žaidžiu todėl, kad realų ūkį prižiūrėti tingiu, o virtualus turbūt kažkiek kompensuoja ambicijas.
Egidijus

4. Man patinka žaisti „Facebooko“ „Mafia Wars“, nes tai padeda užmušti tuščią laiką darbe, kai nebeturiu ką veikti, o naujos veiklos nesusigalvoju… Kitokio paaiškinimo ar pasiteisinimo neturiu :)) NES internetinius žaidimus savaime laikau blogybe.
Edita

Už šį straipsnį dėkojame žurnalui
Draudžiama kopijuoti, platinti, naudoti komerciniais tikslais.

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą