силиконов бюст цени Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Grožis išgelbės

Arunas | gegužės 20, 2007

Kodėl grožis mums naudingas? Ir apskritai, kaip aplinkinio pasaulio grožis gali mus pakeisti? Rašytojo ir poeto François Čengo pamąstymai apie tą harmoniją, jungiančią meną, žmogų ir gamtą.

Grožis mus keičia, darosi geriau.

Gyvenime būna scenų, kurios mus sujaudina (pavyzdžiui, kova, susidūrimai, kovajonačių kūnų susirėmimas), tačiau aukščiausia grožio būsena – tai vis dėlto harmonija. Čia kalbu apie etinę grožio pusę, tą pusę, kuri žmogui padeda išlaikyti vertybes, kilniaširdiškumą ir geranoriškumą.

Šios savybės mums padeda išeiti iš organinės būties ribų, nugalėti skausmą, kad pasiektumėme harmoniją. Grožis nugali mus, išveda iš įprastumo rėmų, leisdamas daiktus pamatyti taip, kokie jie buvo pačioje pradžioje, taip, lyg mes juos matytumėme pirmą kartą.

Išėję į gatvę, jūs staiga pastebite medį ir gėlę… ir tada staiga išvystate Visatą tokią, lyg ji būtų tik ką gimusi. Tik grožis gali mums padovanoti šį žavesį ir pirmą žvilgsnį į pasaulį.

Gyvai viską priiminantis žmogus iškart susijaudina ir būna pritrenktas mus supančios Visatos grožio. Visą mano gyvenimą negaliu pamiršti šios temos. Galbūt todėl, kad nuo vaikystės, 7-8 metų, kiekvieną vasarą gyvenau ant kalno Lu, o tai, kaip daugelis sako, yra viena iš tapybiškiausių Kinijos vietų.

Įsivaizduokite nedidelę kalnų grandinę, nusitęsusią palei Jangdzi upės krantus ir apsuptą aplinkinių ežerų. Kur akis užmato, pilna augmenijos ir fantastiškos uolos. Bet šis paveikslas tampa dar žavesnis dėl garų, kylančių iš ežerų ir upės ir sudarantis rūko skraistę. Kai kur ji plyšta ir tose properšose išdygsta paslaptingas ir kerintis kalno Lu grožis. Šviesos ir šešėlių žaismas, nuolatinė kova tarp matomo ir nematomo sukelia nepakartojamus įspūdžius.

Pridėkite kalno upelių, tekančių kaskadomis, čiurlenimą, ir… jaunas europietes, dėvinčias vien maudymosi kostiumėlius. Ar galite įsivaizduoti kokį įspūdį tai padarė jaunam kinui 1930 metais: aš buvau pakerėtas tokio pasaulio, gamtos ir žmogiško kūno grožio.

Ar gali įkvėpti grožis, kuris nėra pagrįstas gėriu? Ne, jis nėra tvarkingas. Grožis, kuris tarnauja mirčiai, užterštas iš vidaus. Ir atvirkščiai, bet koks asmuo yra gražus savo gėriu. Pabandykite stebėti metro. Įsižiūrėkite į paprasčiausius veidus ir pamatysite: jei juose glūdi paprastumas ir susitaikyas, jie gražūs. Negaliu nepacituoti žymaus „gyvenimo filosofo“ Henri Bergsono: „Aukščiausia grožio išraiška – tai geradarystė, o žodyje „geradarystė“ slypi gėrio sąvoka.

Gėris – tai nesibaigiantis pasiaukojimas. Taigi žodyje „geradarystė“ susijungia grožis ir gėris“.

Kinų kalboje yra hieroglifas „hao“, kuris susideda iš dviejų elementų: moters ir vaiko. Abu kartu jie reiškia ir grožį, ir gėrį. Kas gali būti gražiau ir geriau už motinos elgesį su kūdikiu? Baigdamas pridursiu, kad gerumas – tam tikras tikrųjų grožio privalumų garantas. Ir tai, kad gerumas švyti grožiu, todėl tampa geidžiamas.

Moterys be reikalo galvoja, kad grožis – tai turtas, kurį reikia saugoti, kaip, pavyzdžiui, jos saugo kokį nors medalį. Be to, kadangi kiekvienas žmogus yra unikalus, tai bet koks grožis yra nepakartojamas. Iš tiesų nėra jokių grožio kanonų.

Grožio kanonas gimė Senovės Graikijos kultūroje, kai graikų skulptūra paniro į akademizmą. Be to, grožis ir žavesys gismta patys iš savęs. Bet koks vienodinimas yra nereikalingas ir žalingas. Mano požiūriu, vienas iš gražiausių moterų portretų – tai antrosios Rembrandto žmonos portretas. Šios pilnokos ir jau nebejaunos moters veidas raukšlėtas, bet iš jos akių spindi neįtikėtina supratimo, gėrio ir susitaikymo su buitimi šviesa. Visa tai susiklostė gyvenant, ir visas jos nusiteikimas kalba apie vidinę ramybę. Man ji yra iš tiesų grožio etalonas.

Mano buvo 8, kai 1937 metais Kinijoje prasidėjo kova su japonų okupantais. Galų gale Nankine prasidėjo siaubingas mūšis. Tada mačiau sudarkytų žmonių kūnų nuotraukas… Mačiau japonų kareivius, kurie fotografosi su išprievartautomis moterimis, išrengtomis, išniekintomis, kurias, rodos, buvo rengiamasi užmušti. O visai neseniai mūsų teta buvo atvežusi mums, vaikams, reprodukcijų iš Luvro.

Vienas iš paveikslų – Engro „Šaltinis“- tuo metu man padarė didžiausią įspūdį. Mano sąmonėje tos nuogos moteris atvaizdas visam laikui siesis su su tų kitų, išniekintų, pažemintų ir pasmerktų moterų vaizdais. Nuo to laikos šios dvi temos – gėrio ir blogio – man neduoda ramybės. Tada supratau, kad negalima kalbėti apie gėrį, negalvojant apie blogį. Ir atvikrščiai, negalima susikoncentruoti ties blogiu, reikia matyti ir kitą Visatos pusę: grožį, kuris pateisina mūsų žemišką būtį ir dėl kurio verta gyventi.

Grožis – tai ne tik išoriniai bruožai, tai ir grožio troškimas, polinkis grožiui, tai yra pilnatvei ir harmonijai su kitais žmonėmis, taip pat ieškančių grožio. Žmogui grožį suteikia jo sielos darbas, kuris, jei galima taip pasakyti, iš vidaus sudvasina visą jo būtį. O jei kalbėsime apie daugiau ar mažiau gražią išorę, tai tik papildas.

Pavyzdžiui, pažvelkite į Moną Lizą. Jos grožis slypi žvilgsnyje, šypsenoje ir galbūt balse. Mes jos negirdime, bet jos lūpos leidžia suprasti, jog ši moteris, sukurta iš daugelio geismų ir svajonių, nori kažką pasakyti.

Šaltinis: psichologies.ru  
Parengė maru.Ačiū

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą