aumento peniana cirurgia preço Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Išprievartauta siela

linasmm | rugsėjo 13, 2012

Išprievartavimas… Skamba žiauriai… Paniekinamai… Tarsi kažkas sulaužo visą tavo gyvenimą… Išniekina kūną ir sielą, palaužia dvasią ir tikėjimą… Išprievartavimas… Jis būna visoks, ne vien kūniškas… Tai istorija apie išprievartautą sielą… Netikėjau, kad gali būti ir taip… Pasirodo, gali…
Temo… Tarp švelnių debesėlių rąžėsi žvaigždės ir blausią savo šviesą skleidė jaunas mėnuo. Buvo ankstyvas pavasaris. Stebėjau tą moterį iš tolo. Jauna… Simpatiška… Tvarkinga… Ji sėdėjo ant suoliuko ir drebančiomis rankomis degė vieną cigaretę po kitos ir rūkė, rūkė.
Raukėsi, kosčiojo, bet rūkė…
Nežinau kas prikaustė mano žvilgsnį – gal tos gilios akys, žvelgiančios kažkur į tolį, gal tie neįgudę rūkymo judesiai, kurie prieštaravo jos išvaizdai, o gal kažkoks keistas, laukinis skausmas, iškreipęs jos veidą…
– Gal nori parūkyti? – paklausė ji manęs, vis dar žvelgdama kažkur į tolį.
– Nerūkau… Astma.., – atsakiau, nenuleisdama akių.
– Aš irgi nerūkau… Man tiesiog labai skauda, – pažvelgusi į mane, ištarė ji.
– Šaltoka… Gal nori ko nors išgerti? – nedrąsiai paklausiau aš.
– Aš negeriu… Visai negeriu… Jau keletas metų, – tarsi susigėdusi atsakė.
– Turiu mėtų arbatos. Gal eikime, čia netoli, – nežinau kodėl pasiūliau jai.
Ji nieko neatsakė, bet atsistojusi pažvelgė į mane, tarsi sakydama, kad jai priimtinas šis pasiūlymas ir ji, sušalusi ir vieniša, nori šiltos arbatos.
– Turbūt persirūkiau, – teištarė ji, pajutusi kaip pinasi kojos.
– Nieko, čia visai netoli, – pasakiau, mintyse jau plikydama arbatą.
Ji gėrė vieną puodelį po kito. Drebančiomis rankomis, tarsi rūkytų. Jos gilios akys prisipildė ašarų, bet nei viena nenukrito. Kai ji pagaliau pakėlė akis, tos ašaros taip ten ir liko… Tarsi gelmėj.
– Mane išprievartavo… Ne, ne mano kūną… Mano sielą… Bet ne mažiau skauda. Jaučiuosi pažeminta, iščiupinėta purvinom rankom ir tarsi išrengta vidury miesto… Žiauriai skauda… Vidų, išorę… Bijau pati prie savęs prisiliesti… Per daug skausminga… Norėjau išeiti… Į nebūtį… Bet nuėjau iki kiosko ir nusipirkau cigarečių… Nepalengvėjo, bet jau nebe taip skauda… Juk tu prisilietei prie manęs, man jau taip neskaudėjo…
– Kas tave taip įskaudino? – išdrįsau paklausti.
– Jie jau ne žmonės… Ir net ne vilkai.. Šakalai… Tiesiog šakalai, – sudejavo ji, bet taip ir nepravirko.
– Čia užteks vietos, jei nori gali nakvoti, – pasiūliau jai sofą svetainėje.
–Ar nekils jokių problemų?, – paklausė jinai.
– Ne, aš gyvenu viena… Žinau ką reiškia skausmas… Visoks… Dvasinis… Fizinis… Žinau ką reiškia nebegalėti įkvėpti oro ir stovėti prie nebūties slenksčio… Juk turiu astmą… Žinau ką reiškia vėl ir vėl kabintis į gyvenimą… Jis vienas… Kartais atstumiantis, kartais glaudžiantis… Kartais kaip tėvas, kartais kaip patėvis… Jis visoks… Jis tikras… Jis – gyvenimas, – kalbėjau ir kalbėjau aš.
Nežinau ar ji girdėjo. Na, ji girdėjo, bet ar pasiekiau jos sielą? Nežinau… Bet labai viliausi, kad pasiekiau… Juk ji pati pasakė – tu prisilietei prie manęs ir man taip nebeskaudėjo… Tai gal iš tikrųjų prisiliečiau?
Girdėjau kaip ji vartosi, neranda sau vietos, kol galų gale išgirdau ramų ir lygų alsavimą… Ji užmigo… Giliai…
Atsikėlusi jos neberadau. Ji tylomis išėjo. Ant stalo gulėjo cigarečių pakelis ir nedidelė popieriaus skiautė, kurioje buvo užrašyta – ačiū…
Už lango čiulbėjo paukščiai. Buvo ankstyvas ankstaus pavasario rytas. Tekėjo saulė. Šypsojosi dangus. Tokį rytą neturėjo skaudėti…
Paėmiau į rankas tą pradėtą cigarečių pakelį, juodai švietė raidės – RŪKYMAS ŽUDO. Galbūt… Bet galbūt kartais ir išgelbėja, sulaikydamas nuo neapgalvoto žingsnio…
Buvo gražus pavasario rytas. Ir tokį rytą norėjosi gyventi… Tiesiog gyventi…

Pagarbiai, Kamilė

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą