netdate priser Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Jausmai ir jų raiška

Arunas | birželio 24, 2009

„Jausmai, galima sakyti, ir padaro žmogų žmogumi.
Be jausmų žmogus būtų panašus į kietą šaltą akmenėlį.“
(Šatrijos Ragana)

Psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė
Aš ir Psichologija

Jausmų neišvengsi. Visi jie – nuo džiūgavimo iki visiškos nevilties – egzistuoja ir vienokiu ar kitokiu būdu veikia mintis, elgesį, santykius su kitais.

Visi jausmai ir emocijos žmogui vienodai reikalingi ir reikšmingi. Jų negalima „sudėlioti į lentynėles“, kaip teisingų ir klaidingų, bjaurių ir gražių, tinkamų ir netinkamų. Visus kilusius jausmus reikia išjausti, juos išgyventi. Išgyventi džiaugsmą ar malonumą – vienas dalykas, tačiau ką daryti, kai jauti pavydą ar pyktį? Neretai nepriimtinų, nemalonių jausmų bandoma išvengti ar karštligiškai jų atsikratyti. Nenuostabu – neigiamus jausmus reikšti labai sudėtinga. Todėl dažniausiai einama pačiu paprasčiausiu keliu – jausmai tiesiog slopinami. Tuo momentu galbūt išvengiama konflikto, tačiau ilgainiui krenta nuotaika, atsiranda apatija, sustingimas, o vėliau, žiūrėk, išsivysto depresija ar kitos psichosomatinės ligos: galvos skausmai, įvairūs funkciniai skrandžio ar žarnyno, širdies sutrikimai.
Norint išmokti valdyti, tinkamai reikšti jausmus, pirmiausia juos reikia labai gerai pažinti. O tai tikrai nelengva užduotis, juo labiau kad nei vaikystėje, nei vėlesniame gyvenime niekas to nemokė. Atvirkščiai, tik skatindavo užgniaužti daugybę visuomenėje nepriimtinų jausmų: pyktį, priešiškumą, o kartais net betarpiškumą (nuoširdumą, švelnumą). Pavyzdžiui, žmonės, užaugę alkoholikų šeimoje, išmoksta aktyviai reikšti tokius jausmus, kaip pyktis, pagieža, nepasitenkinimas, agresija, bet slėpti nuoširdumą, gerumą, prieraišumą. Užaugusieji darniose šeimose linkę drąsiai rodyti aplinkiniams savo švelnumą, betarpiškumą, nuoširdumą, gerumą, o vengti reikšti tokius jausmus, kaip pyktis, agresija, priešiškumas…

Jausmų valdymo link
Pirmasis žingsnis suvokiant, kas su mumis vyksta, yra savo jausmų atpažinimas. Konsultuojant neretai tenka susidurti su atvejais, kai žmogus, paklaustas, ką jaučia vienoje ar kitoje situacijoje, pasimeta ir tesugeba pasakyti, jog jaučiasi gerai arba blogai. Toks įvardijimas jokiu būdu tiksliai neapibrėžia jausminės būsenos. Jausmų žodynas gali būti daug turtingesnis. Norint jį praplėsti, dažnai reikia grįžti prie pradžių pradžios – padėti atpažinti požymius, bylojančius apie vieno ar kito jausmo atsiradimą. Jų yra keletas:

1.    Kūno signalai
Žmonėms dažnai tenka aiškinti, kad kūnas „kalba“, pranešdamas apie jausmus. Pavyzdžiui, įsitempę raumenys gali rodyti pyktį, baimę, siaubą, byrančios ašaros – sielvartą, gėdą, bejėgiškumą, virpančios rankos – susijaudinimą, įtampą, dantų griežimas – agresiją… Tiesa, vien kūno signalais jausmų aiškintis neišeina – juk išraudimas gali reikšti ir susidrovėjimą, ir pyktį, ašaros – ir liūdesį, ir džiaugsmą, o kojas pakerta ir iš begalinės laimės, ir iš baimės.

2.    Įvykių kontekstas
Išgyvenimus sukelia tam tikros situacijos ar įvykių kontekstas. Tarkime, jei šeimoje kažkas numirė, žmonės jaučia sielvartą, kančią, neviltį. Jei kas nors mus žemina, normalu ir natūralu jausti pyktį, nepasitenkinimą, dvasinį skausmą…

3.    Mintys
Save padeda suprasti ir mintys! Pavyzdžiui, jei aptinkate save galvojant apie draugą: „Ach tu, bjaurybe“, tai, greičiausiai, pykstate ant jo. Jei dar priduriate: „Na, aš tau parodysiu“, tikriausiai norite atkeršyti….

Antrasis žingsnis, siekiant savo išgyvenimus suvokti aiškiau, – išmokti juos įvardyti žodžiais: „aš piktas“, „aš liūdnas“, „aš išsigandęs“, „mane tai liūdina“, „aš jaučiuosi pažeminta“. Tai – ne kaltinimas, o tik konstatavimas pašnekovui, kokį poveikį turi jo elgesys ar žodžiai. Tikslus jausmų įvardijimas padeda geriau suprasti vienam kitą.
Jausmų nepasirinksi. Jie aplanko lyg nekviesti svečiai – belieka juos priimti. Savaime jausmai nėra nei blogi, nei geri. Blogai ar gerai gali būti tik tai, kaip jie išreiškiami, tai reiškia – kokie veiksmai tam pasirenkami.

PASAKYTA – PADARYTA
Literatūroje nurodoma keletas jausmų raiškos būdų, kuriuos jūs turbūt nesunkiai atpažįstate ir kasdieniame gyvenime:
Jausmai užgniaužiami (slopinami). Jei slopinami neigiami jausmai, ilgainiui atsiranda apmaudas, kaupiasi vidinė įtampa, neigiamas nusiteikimas kito žmogaus atžvilgiu. Tramdomi jausmai kaupiasi, kumuliuojasi ir anksčiau ar vėliau išsiveržia emocinėmis neadekvačiomis audromis, psichinėmis ar psichosomatinėmis ligomis.

Jausmai išliejami spontaniškai. Pavyzdžiui: „žioplys“, „dink man iš akių“, „tu gadini man nervus“ arba „kaip džiaugiuosi“, „kokia maloni staigmena“. Kai spontaniškai išliejami neigiami jausmai, gali sugesti tarpusavio santykiai, nes kitas žmogus įsižeidžia ir dažniausiai atsako tuo pačiu.

Taikus savo jausmų išreiškimas, vartojant vadinamuosius „aš“ teiginius. Sakykite „aš pykstu“, ne „tu mane nervini“; „aš sutrikęs“ vietoje „tu kalbi nesąmones“; „man skaudu tai matyti“, o ne „tu taip elgiesi tyčia“. „Aš“ teiginiai nekaltina kito žmogaus, jais tik išreiškiate, kokį jausmą jums sukėlė tai, ką jis padarė ar pasakė. Šis būdas efektyvus tuo, kad niekas neįskaudinamas, vystosi tarpusavio supratimas, gerėja tarpusavio santykiai. Galiausiai gali būti pasiektas bendras tikslas – susikalbėjimas, o jo rezultatas tas, kad keičiasi abiejų dalyvių elgesys.

Natūraliai kyla klausimas: kuris jausmų raiškos būdas geriausias? Ne paslaptis, kad labiau esame įvaldę pirmąjį ir antrąjį. Tiesa, yra situacijų, kurioms išspręsti geriausiai tinka agresyvus reagavimas (pavyzdžiui, kai mus netikėtai kas nors užpuola ar be pagrindo įžeidinėja). Užpuolikui gi nesakysi: „Atsiprašau, bet aš pykstu dėl jūsų įžūlaus elgesio.“ Taip pat tam tikromis aplinkybėmis geriausia (bent laikinai) užslopinti besiveržiančias savo emocijas. Tačiau yra ir tokių situacijų, kuriose veiksmingiau būtų išbandyti trečiąjį, dažnai užmirštamą jausmų raiškos būdą. Kai nėra pavojaus saugumui ir savigarbai, „aš“ teiginiai padeda išvengti konfliktų ir išspręsti jau esamus neaiškumus.
Tačiau griežtai teigti: tas būdas teisingas, o šis – ne, negalima. Rekomenduoju įvaldyti įvairius savo jausmų reiškimo būdus ir atitinkamai reaguoti pagal konkrečią situaciją. Reiškiant savo jausmus svarbu būti lanksčiam. Problemos prasideda, kai skirtingose situacijose naudojamasi vienu ir tuo pačiu būdu, pavyzdžiui, jausmai nuolat slopinami arba reaguojama tik agresyviai. Šeima dažniausiai yra ta vieta, kurioje galima eksperimentuoti ir mokytis taikiai reikšti savo jausmus, kad formuotųsi tarpusavio supratimas bei pagarba.
Psichinei sveikatai didelę reikšmę turi ne teigiamų jausmų persvara, o emocinių išgyvenimų pusiausvyra. Kiekvieno gyvenime neišvengiamai pasitaiko nesėkmių, skriaudų, nesusipratimų ar klaidų, kurie suteikia nemalonių išgyvenimų. Todėl labai svarbu mokytis tinkamai priimti ir išgyventi šias situacijas, nebijoti išreikšti savo jausmų, kad jų poveikis nebūtų pražūtingas tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai.

Priedas1:

•    Leiskite egzistuoti visiems savo jausmams. Atminkite, kad nėra nei gerų, nei blogų jausmų. Visi jie būtini tam tikrose gyvenimo situacijose.
•    Mokykitės atpažinti ir įvardyti savo jausmus.
•    Nebijokite pripažinti turį pačių nepatraukliausių jausmų. Atminkite, kad tokią teisę turi ir kiti žmonės (taip pat ir jūsų vaikai).
•    Reikškite savo emocinius išgyvenimus „aš“ teiginiais, o ne „tu“ teiginiais.
•    Neslopinkite nemalonių jausmų. Išreikškite juos vienaip ar kitaip. Jei negalite apie tai pasakyti kitam žmogui, pasirinkite kitą, jums priimtiną būdą, kaip išlieti emocijas: kumščiuokite pagalvę ar čiužinį (aišku, jei toks noras yra), šaukite tuščiame kambaryje, energingai mankštinkitės, eikite pasivaikščioti, pieškite ar rašykite tai, ką jaučiate. Gali padėti ir „pokalbis“ su tuščia kėde, kai įsivaizduojamam žmogui išsakote viską ką galvojate ir jaučiate.
•    Nevenkite rodyti savo jausmų, padėkite ir vaikams išreikšti jų išgyvenimus.
•    Labai įdėmiai ir pagarbiai klausykite, ką jums sako artimieji, vaikai.
•    Neskubėkite guosti savo artimųjų, ypač vaikų: „nesijaudink“, „neliūdėk“, „nenusimink, geriau pagalvok ką nors malonaus“. Tai tarsi byloja: nejausk to, ką jauti. Bendraudami su savo vaikais klausydamiesi tik priimkite vaiko reiškiamus jausmus, bet nebarkite jo, nemoralizuokite ir nemokykite. Tai nereiškia, kad jūs pritariate tam, ką vaikai daro ir sako. Tai rodo, kad jūs suprantate jų išgyvenimus.

Priedas2

EMOCIJŲ PALETĖ

Yra septynios pagrindinės emocijos, lydinčios mus nuo pat gimimo. Jas ne visada lengva atpažinti, tačiau labai sunku paslėpti. Kam jos reikalingos?

BAIMĖ praneša apie realų arba įsivaizduojamą pavojų, sumobilizuoja veiksmui arba, atvirkščiai, sustingdo, kol svarstom, kaip geriau pasielgti.

PYKTIS kyla tada, kai manome, kad mus priima nerimtai arba užtveria kelią iki siekiamo tikslo. Pykčio sukelta energija gali būti naudinga – ji suteikia jėgos, drąsos ir pasitikėjimo savimi.

SIELVARTAS padeda nugrimzti savyje, kad išgyventum netektį (artimo žmogaus ar kokių nors savo savybių). Galiausiai ši emocija padeda susigrąžinti gyvybingumą.

DŽIAUGSMAS skatina laimės hormonų gamybą. Tada jaučiamės pasitikintys, reikšmingi, laisvi, mylimi ir mylintys.

NUOSTABA – tai reakcija į tai, kas nežinoma, nepažįstama. Įvertindami galimą pavojų, mes sustingstam tam, kad vėliau pratęstume tyrinėjimus arba bėgtume šalin.

PASIBJAURĖJIMAS apsaugo nuo dalykų, kurie gali būti pavojingi psichinei arba fizinei sveikatai.

SUSIDOMĖJIMAS svarbus intelekto vystymuisi. Jis skatina norą sužinoti naujoves ir suprasti vis sudėtingesnius dalykus.

Už straipsnį dėkojame žurnalui
Aš ir psichologija

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą