Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Kai atskrenda gandrai

linasmm | vasario 20, 2013

Ateini į šį pasaulį, pramerki akis, įkvepi gyvenimą ir pradedi tapyti savyje žmogų, maišydamas spalvas, įtraukdamas kvapus, emocijas, mintis ir patirtį…
Baltas sniegas leidžiasi ant mamos megztų pirštinių, deganti saulė leidžiasi į jūrą, ligoninės palatoje į veną laša gyvenimas, drugeliai blaškosi už lango, dieną keičia naktis, žiemą vėl pakeis pavasaris ir vėl saldūs varvekliai pavirs upeliais. Judesys, tarsi šokis, tarsi vėjo prisilietimas prie veido, prie širdies. Ir gera, ir skauda, kartais nežmoniškai. Turbūt taip reikia, kad skaudėtų. Ar kad būtų gera. Turi kvėpuoti, turi matyti.. Viską kas patinka, viską kas nepatinka..Gali užsimerkti, gali nekvėpuoti, bet negali sustabdyti judesio, spalvų ir drugelių trumpo gyvenimo… Priimi viską… Kažką neigi, patiri šoką, bet turi priimti.. Kitaip išprotėtum.. Susitaikai, nes privalai susitaikyti… Mėgini protestuoti.. Juokiesi, verki, bėgi, nugriūni, keliesi.. Susitaikai.. Juk turi susitaikyti…
Niekada nemačiau kaip gandrai neša vaikus, tik žinojau, kad tai jie juos atneša… Stebėdavau gandrus, akių nenuleisdama nuo jų lizdo, iš seno vežimo rato ir medžių šakelių, vildamasi išgirsti kūdikio verksmą… Bėgdavau paskui skrendančius paukščius ir šaukdama prašydavau sesės, kurios taip ir neatnešė… Pykau, laukiau, bet taip ir neatnešė.. Susitaikiau.. Ir jau atleidau gandrams… Dabar galiu šypsotis ir pamoti jiems, kai jie skrenda ar braido po pelkes, kalendami tuščiais snapais…
O pasirodžius pirmosioms snaigėms imdavau laukti Kalėdų senelio. Tokio gero ir tikro. Atleidžiančio visas klaidas ir vaikiškas nuodėmes. Mylinčio, besišypsančio, dosnaus. Ir deklamuodama kasmetinį kalėdinį eilėraštį, nesusimąstydavau iš kur tas beprotiškas to senelio dosnumas ir gerumas kiekvienam eibių prikrėtusiam vaikui.. Nesusimąstydavau, kol netyčia drabužių spintoje nesuradau dovanos, kuri po kelių dienų išdidžiai gulėjo po eglute… Supykau ant tėvų, mistinio Kalėdų senelio ir viso pasaulio.. Pati gražiausia Kalėdinė vaikystės pasaka sudužo tarsi veidrodis.. Paskui susitaikiau. Atleidau. Nusišypsojau. Ir patikėjau, kad stebuklų visgi būna. Būna, kai jais tiki, net pasitaiko, kai visiškai netiki. Stebuklas, kad atėjai į šį pasaulį, kad sutikai tuos, kuriuos ir turėjai sutikti, kad turėjai laimės pamatyti, pauostyti, išgirsti, patirti ar pajausti…
Ligoninės palatoje į veną laša gyvenimas. Kap, kap, kap… Raudonais ir šaltais kraujo lašeliais. Matyt taip reikia, kad viduje sušiltų ir sušildytų. Šypsausi tėčiui, nors akyse tvenkiasi ašaros. Jis bando juokauti: – Po perkūnais, kažkokių kūnelių trūksta…
Jis visada juokauja. Kai liūdna, kai gera. Šį kartą skauda. Skauda jam, skauda man. Bet mes vienas kitam to neparodome. Žiūrime vienas į kitą. Kaip labai, labai artimi. Dukra ir tėvas. Paprašo kavos. Žinau kokią mėgsta, juk aš jį pažįstu nuo vaikystės. Geria godžiai, tarsi paskutinį kartą. O juk ir geria paskutinį kartą. Bet aš to nežinau, jis to nežino. O gal jau žinome, bet nieko nesakome. Niekam, net vienas kitam. Paprašo vandens. Vieną gurkšnį. Šalto. Paima mano ranką ir pažvelgia į akis. Laikas sustingsta. Man akimirkai, jam – negrįžtamai…
Turiu pradėti kvėpuoti, matyti. Turiu priimti tai ir susitaikyti. Sunku. Kol kas sunku…
Už lango laša varvekliai, šypsosi saulė. Judesys, tarsi šokis, kurio negali sustabdyti. Kaip ir negali sustabdyti trumpo drugelių gyvenimo. Mėgini protestuoti.. Juokiesi, verki, bėgi, nugriūni, keliesi.. Susitaikai.. Juk turi susitaikyti… Turi susitaikyti…

Pagarbiai, Jurga Valerija

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą