online dating sider Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Karališkoji pora. Moteriškasis ir vyriškasis pradas manyje.

Arunas | sausio 11, 2011

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Jis ir ji – animus ir anima, logos ir eros, protas ir siela, senas išminčius ir nuostabaus grožio akla mergelė – susikibę rankomis keliauja per pasaulį…

Moteriškumo ir vyriškumo sąvokų ribas gaubia savotiška migla, paslaptis. Žinia, gyvenime nėra žmogaus, kuris būtų gryno moteriškumo ar vyriškumo įsikūnijimas. Kiekviename žmoguje – tiek vyre, tiek moteryje – veikia abu šie pradai.                                                               Žodis „animus“ lotynų kalboje reiškia dvasią, drąsą. Kitas iš pažiūros panašus žodis „anima“ – sielą. Būtent taip gelmių psichologijos tėvas C. G. Jungas pavadino priešingus polius atstovaujančius archetipus, nors atvirai prisipažino nesitikįs visus suprasiant šių archetipų prasmę. Vis dėlto gilintis verta, nes, Jungo žodžiais tariant, „šių archetipų pažinimas atveda į visiškai naują psichologinio patyrimo pasaulį“.                                                               Prieš gilinantis į anima ir animus prasmę, derėtų prisiminti, kas yra archetipai apskritai. Anot Jungo, tai kolektyvinės pasąmonės energijos centrai, kurie stipriai veikia žmogaus jausmus. Jie turi savitą modelį, vaizdinį (arba vaizdinių struktūrą), reiškiasi per simbolius, yra universalūs ir nepriklausomi (žmogus negali jų pakeisti, jis gali tik labiau įsisąmoninti jų veikimą). Archetipai yra ambivalentiški: pasižymi ir teigiamomis, ir neigiamomis savybėmis. Pavyzdžiui, anima gali simboliškai reikštis ir kaip nekalta, gailestinga, švelni, pasiaukojanti mergelė, ir kaip nenuspėjama, kurianti iliuzijas, gaivalinga būtybė. Savo ruožtu, animus gali reikštis ir kaip sąmoningumo, galios, kūrybos įkūnytojas, ir kaip šaltas, bejausmis, kerštingas herojus.

Trys raiškos lygiai                                                               Mes žinome, kad archetipai mums kalba per sapnus, mitus, pasakas, legendas. Nejau pasakos personažas ar tūkstančio metų senumo mitinis siužetas turi ką nors bendra su mūsų realiu gyvenimu ir tarpusavio santykiais?
Pasak Jungo, animos ir animus archetipai reiškiasi trimis lygmenimis:
–    Asmens lygmeniu – kaip vyro psichikoje susiformavęs moteriškumo, o moters psichikoje – vyriškumo vaizdinys. Archetipas atsispindi mūsų sapnuose ir fantazijose.
–    Santykių lygmeniu – kaip moteriškumo ir vyriškumo vaizdinį formuojančios ir veikiančios tėvo bei motinos figūros (ar jų vaidmenį atliekančių asmenų). Archetipas turi įtakos kasdieniniams santykiams su priešinga lytimi.
–    Kolektyvinės pasąmonės lygmeniu – kaip žmonijos mastu universalūs prigimtiniai (neišmokti) vaizdiniai, plaukiantys iš kiekvieno žmogaus pasąmonės gelmių, nepriklausomai nuo jo kultūros, ekonominės ar socialinės padėties. Archetipas mus pasiekia visoms tautoms universaliu būdu – per pasakas ir mitus, taip pat ir per sapnus. Tačiau šiuo lygmeniu besireiškiančio archetipo veiklos laukas mitu neužsibaigia, jis kasdien formuoja mūsų suvokimą.                                                               Įdomiausia, jog tas pats archetipas veikia visais trimis lygmenimis vienu metu. Tarkime, Mergelės Marijos vaizdinys (kolektyvinės pasąmonės lygmuo) lemia moteriškumo suvokimą (asmens lygmuo), kuris vėlgi turi įtakos kasdieniniam mūsų bendravimui (santykių lygmuo).

Pavidalai                                                               Animos ir animus pavidalų gausa – begalinė. Akloji mergelė ir senas išminčius – tik vienas iš archetipinio vaizdinio pavyzdžių. Anima gali pasirodyti kaip Maja (iliuzijos skleidėja), kaip Hera (moteris globėja) ir daugybe kitų mitologiniais vardais pavadintų pavidalų. Animus gali pasireikšti kaip Hermis (maištingas, nenuspėjamas), kaip Dzeusas (galingas, kerštingas), kaip Kristus (sąmonės grynumas) ir t. t.                                                               Tačiau grįžkime prie aklos mergelės ir seno išminčiaus vaizdinių. Ką jie simbolizuoja? Visų pirma, moteriškumo ir vyriškumo pradus. Simbolių nereikia suprasti paraidžiui: vyriškiausias vyras nėra paliegęs senelis, o moteriškiausia moteris – neįgali mergelė. Šifruojame simbolius ir matome, kad moteriškasis pradas reiškiasi per grožį, meilę, švelnumą, jis yra sėslus, neturi krypties (todėl mergelė yra akla). Vyriškasis pradas suteikia kryptį, veda, įkūniją protą, valią ir patirtį (iš čia „senolis“, nes paprastai šios savybės ateina su amžiumi). Vaizdinyje abu – mergelė ir senolis – eina susikibę už rankų. Šia neatsitiktine vaizdinio detale archetipas mums praneša, kad jie vienas be kito negali.                                                               Moteriškumas ir vyriškumas negali būti dirbtinai atskirti. Ne tik vyro ir moters poroje, bet ir kiekviename žmoguje jie turi eiti susikibę rankomis. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tam, kad moteris taptų iš tikrųjų moteriška, ji turi priimti dalį vyriškumo, o iš tiesų vyriškas vyras priima ir sėkmingai integruoja savo moteriškąją pusę. Rusų filosofas Vladimiras Solovjovas teigė, kad moteriškasis pradas – tai meilė, o vyriškasis – tai galia.  Meilė turi susijungti su galia, tam kad ji taptų galinga meile  ir išsipildytų, o galia turi susijungti su meile tam, kad ji taptų mylinčia galia ir gebėtų kurti.                               Už šį straipsnį dėkojame žurnalui

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą