kvinnor söker män i Västergötland Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Kas gi tie pedofilai?

Arunas | lapkričio 9, 2007

Dažnai sužinome, kad nusikaltėlių aukomis tapo ne viena dešimtis vaikų. Daugelio nuomonė tvirta ir nepakeičiama: pedofilai – pabaisos, nevertos pasigailėti. Mūsų jausmai – pykčio, apmaudo, baimės ir bejėgiškumo mišinys. Mums sunku patikėti, kad daugeli šių žmonių – ligoniai, kurios galima ir reikia gydyti.

Bet būtent taip kalba psichologai ir psichiatrai.

Kas gi tie pedofilai? Kas yra ligos priežastis? Kokie vaikai rizikuoja tapti aukomis? Kaip mums elgtis, norint apsaugoti vaiką?

Diagnozė: „pedofilija“

Atskira tema: incestas

Visuomenė įsitikinusi,kad visi suaugę žmonės, kurie prievartauja arba tvirkina vaikus, psichiškai nesveiki žmonės, – kalba seksologas ir psichologas Igoris Konas. – Iš tikrųjų daugelis tvirkintojų – normalūs vyrai, vedę ir turintys vaikų. Tėvai ir įtėviai, tvirkinantys ir prievartaujantys savo vaikus, dažniausiai neliečia svetimų vaikų. Jie mažai ką bendro turi su pedofilais ir lytiniais maniakais.“

„Sprendžiant šį klausimą reikalinga ne saugos strategija – kaip apsaugoti vaikus nuo lytinių pasikėsinimų, o teigiama – kaip užtikrinti jų psichinę ir lytinę sveikatą, – mano Igoris Konas. – Pagrindinis būdas – tėvų meilė ir šilta emocinė terpė šeimoje, leidžianti vaikams nelaikyti savęs kaltininkais bei pasitikėti tėvais. Vienas svarbiausių pasitikinčios šeimyninės atmosferos elementų vaiko asmeninės kūniškos erdvės, jo seksualumo gerbimas, dėmesys jo poreikiams, noras suprasti jo norus ir rasti būdus tai realizuoti“. Būtent, vaiko lytinių interesų nepaisymas, bausmės už masturbaciją ar erotinių paveikslėlių žiūrėjimą didina tikimybę, kad vieną dieną jis ryšis rizikingiems eksperimentams.

Berniukus ir mergaites nuo pat ankstyvos vaikystės būtina perspėti, kad kai kurių kontaktų su suaugusiais reikėtų vengti. Aiškinti, kad jokiais būdais negalima imti dovanų ar pinigų iš nežinomo žmogaus, kartu eiti pas jį į namus, kiną, kavinę – kad ir kaip gundančiai beį įtikinamai tai skambėtų. Apie tai kalbėti reikėtų taktiškai, nebauginant vaiko, stengiantis nepasėti liguisto įtarumo aplinkiniams bei savo paties seksualumui.

„Pedofilija – tai lytinis sutrikimas*, liga, pasireiškiant nuolatinėms erotinėmis fantazijomis ir veiksmais vaikų, jaunesnių nei 13 metų, atžvilgiu, – kalba gydytoja teismo psichiatrė Inna Ušakova. – Lytiniai veiksmai vaiko atžvilgiu (o pedofilų aukomis gali tapti tiek berniukai, tiek mergaitės) – tai visų pirma genitalijų glostymas arba oralinis seksas. Vaginalinis ar analinis kontaktas su vaiku, taip pat ir prievarta, sutinkama gana retai, be to, tai dažniausiai būna susiję su rimtesniais psichikos sutrikimais: šizofrenija, epilepsija, senatvine silpnaprotyste.“

Jau įrodyta: ne tik psichiškai nesveiki žmonės susijaudina lytiškai, žiūrėdami į vaikišką kūną. Kai tėvai šventiškai išpuošia mergaitę, visada atsiras dėdė, psubrolis, kuris pastebės: „Išaugs, bus širdžių ėdikė!“ „Šis pavyzdys iliustruoja, kad archaiškos vyro smegenys gali mergaitėje išvysti merginą,- kalba prancūzų psichiatras Rolandas Coutanceau. – Yra gerokai daugiau žmonių, susijaudinančių dėl vaiko, nei būtų galima įsivaizduoti. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus, fantazuojantis apie vaiką, iškart puls jas įgyvendinti.

Pavojingos ne fantazijos, o psichikos nebrandumas. Kai kurie pedofilai niekada nepuola, nes yra pakankamai psichiškai subrendę, dėl to negali sau leisti to daryti.“ Galima išvesti paralelių su heteroseksualiu vyru: jei jis fantazuoja apie kokią nora moterį, tai dar nereiškia, kad jis būtinai ant jos „užlips“.

Kas imasi veiksmų

Bet vis dėlto yra žmonių, ne tik fantazuojančių apie lytinius santykius su vaikais, bet ir besistengiančių jas realizuoti. „Kai kurie jie po fantazijų imasi veiksmų,- pasakoja Inna Ušakova. – Jie supranta savo veiksmų amoralumą ir neteisėtumą, dėl to išgyvena sunkų vidinį konfliktą. Bet galų gale susijaudinimas ir potraukis vaikui nustelbia ir moralines normas, ir baimę būti sugautam. Ypatinga pedofilų grupė – žmonės, ne tik tvirkinantys vaikus, bet prievartaujantys juos (dažnai mirtinai). Jei kritiškai nežiūri į savo veiksmus ir norus, nemano, kad toks elgesys baisus, nepateisinamas, nusikalstamas. Dažniausiai be pedofilijos jiems diagnozuojamos rimtesni psichiniai susirgimai.“

Psichologinis portretas

Galima išskirti bendrus psichologinius bruožus, būdingus pedofilams. Jiems būdinga prastai save vertinti, nepasitikėti savimi kaip lytiniu partneriu, baimė bendrauti su suaugusiomis moterimis. Jie nebendraujantys, bailūs, nepajėgūs sulaikyti savo impulsus. Šios asmeninės savybės formuojasi dėl kelių faktorių. „Daugelis pedofilų vaikystėje buvo prievartos aukos, – kalba Inna Ušakova. – Juos mušdavo, žemindavo, prievartaudavo, jiems teko patirti incestą.“

Ir dabar, suaugę, savo lytiniais veiksmais jie arba prisimena savo patirtį (sąmoningai ar nesąmoningai keršija už praeities skriaudas ir pažeminimą), arba išvis nemano, kad jų poelgiai amoralūs ar neteisėti. Vaikystėje jie patys buvo lytinės eksploatacijos objektai, tad jų pschikoje galėjo užsifiksuoti, jog užsiimti seksu su vaiku – tai normalu.“

Be to, daugelis pedofilų patyrė traumų paauglystėje, kada formuojasi suaugusiojo seksualumas. „Pirmoji lytinė patirtis pedofilams dažniausia būna nesėkminga, – aiškina klinikos psichologas Sergejus Enikolovas. – Praeityje jį galėjo atstumti moteris, greičiausiai gana grubiai, jis galėjo patirti žeminančią nesėkmę ir būti išjuoktas savo partnerės. Daugelį tai gali taip traumuoti, kad jie lieka infantilūs.“ Kai susijungia patirta prievarta, problematiškas pereinamasis amžius ir neharmoninga asmenybė (kuria būdingi nestabilumas ir impulsyvumas), tai gali tapti nekontroliuojama.

Gydymas ar bausmė?

Pedofiliją gydo psichiatrai ir seksopatologai. Tačiau problema ta, jog tie, kuriems reikėtų gydytis (fantazijos apie lytinius santykius su vaikais, lytinis pasitenkinimas žiūrint į vaiko fotografijas, noras apžiūrinėti vaiko kūną ar liestis prie jo), retai kreipiasi pagalbos į specialistus. Jiems gėda prisipažinti apie savo fantazijas, bijo, kad jų problemas pasirodys neišgydoma, baiminasi, kad gydytojas juos pasmerks, atstums ar praneš teisėsaugos tarnyboms.

Todėl tokie žmonės vis labiau klimpsta į tą patį liūną. Taip pedofilai tampa ne gydytojų, o policininkų „klientais“. „Darbas su pedofilais prasideda po to, kai juos pagauna, – aiškina Inna Ušakova. – Kadangi dauguma jų prisipažįsta besantys psichiškai sveiki, jie siunčiami į įkalinimo įstaigas, kur jų niekas negydo. Tokiam žmogui tereikia vėl išeiti į laisvę, kad jis vėl po tam tikro laiko pakartotų savo nusikaltimą.“

Pedofilų gydymas (individualus ir grupinis) vyksta keliomis kryptimis. Psichologai, psichoterapeutai, gydytojai padeda kenčiantiems nuo pedofilijos žmonėms sudaryti savo traumos istoriją, suprasti potraukio vaikams priežastį (baimė turėti suaugusius partnerius, nepasitikėjimas savimi) ir kontroliuoti savo impulsus.

Sugebėti pasakyti „ne“

Tenka pripažinti: lytiniai nusikaltimai, atskleidžiami teisėsaugos tarnybų, tėra aisbergo viršūnė, yre be galo daug tokių, kurie taip elgiasi visiškai nebaudžiami. „Kaip dažniausiai pasitaiko, pedofilai sugeba pasirinkti aukas, kurios nepasakos, kas su jomis atsitiko, – įsitikinęs Sergejus Enikolovas. – Tai dažniausiai neprižiūrimi ar prastai prižiūrimi vaikai, kuriems tiesiog nėra kam pasiskųsti. Dažnai tai būna paaugliai, kurie trokšta pirmų lytinių santykių ir kuriuos intriguoja bendravimas su suaugusiais.

Dažnai pedofilų aukomis tampa valdingų tėvų vaikai – jie nesugeba ar bijo pasakyti „ne“ suaugusiam žmogui.“ Mums reikia prisiminti: net ne „rizikos grupėms“ priklausantis vaikas ar paauglys gali tapti pedofilo auka, nepriklausomai nuo jo amžiaus, protinio ir psichinio subrendimo.

Šaltinis: www.psychologies.ru
parengė maru. Ačiū

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą