dejtingsida happy Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Kodėl nemėgstami gėjai?

dzemmy | gegužės 8, 2006

    Kodėl mūsų nemėgsta? Neturiu omeny agresyviai nusiteikusių skustagalvių, kurių ypatinga- įgimta neapykanta gėjams, tačiau kodėl mus niekina santykinė dauguma mūsų miesto, respublikos, šalies gyventojų? Kur priežastis?

Kažkada (sovietiniais laikais) gėjams buvo taikomas baudžiamojo kodekso straipsnis, laikant, kad santykiai „vyras+vyras“ netelpa į socialistinio gyvenimo būdo rėmus. Pirmavimas, garbė ir pareiga, visuomenės ląstelė, disciplina, pavydus patriotizmas ir kariaujantis ateizmas – tų laikų standartai ir kažkuria prasme stereotipai.
Homoseksualizmas laikomas patologija ir jei paskaitytume 60-70 jų metų seksologijos literatūrą, tai aiškiai išryškėja gydytojų nuomonė, kad potraukis savo lyčiai – psichinis iškrypimas, kurį galima išgydyti. Išgydyti nepavykdavo ir nepavyksta, kadangi sovietinės medicinos asai buvo neteisūs iš esmės. Išgydymo teorija buvo paneigta mokslo, kuomet 9 dešimtmečio pradžioje Pasaulinė gydytojų asociacija homoseksualizmą pripažino viena iš žmogaus prigimties pusių, o ne ištvirkimu. Visuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam savo gyvenimiškų nuostatų posūkiui ir netgi iki šiol dauguma laiko, kad gėjai – tai visiški ištvirkėliai.
Kodėl mūsų nelaiko žmonėmis? Galbūt priežastis slypi kultūrinėse tradicijose? Kaip žinoma, kultūra ir jos pagrindinis komponentas – moralė, kyla iš religijos.
Krikščioniškoji etika, paremta žinomais 10 įsakymų, tapo šiuolaikinės kultūros ir moralinių standartų pagrindu. Viduramžiais, kuomet krikščionybė užėmė kovingo dominavimo poziciją, naujas žmonių santykių tipas paplito visame „Senajame“ pasaulyje ir persikėlė į Naująjį. Netgi Kapitalizmo dvasia ir protestantiška etika neatnešė rimtų etikos ir dorovės normų pokyčių. Nors būtent kapitalizmas su jo pelno troškimu, verslumu ir pramogomis stipriai išjudino ortodoksinės religijos stereotipus.
Oficialus Romos katalikų bažnyčios mokymas ir šiandien užima tą poziciją, kad homoseksualūs santykiai priskiriami ypač sunkių nusikaltimų, mirtinos nuodėmės kategorijai. Griežtai kalbant, seksualinis aktyvumas niekada neturi atsiskirti nuo reprodukcijos ir giminės pratęsimo tikslų. Todėl vietos palaidiems homoseksualiems santykiams nelieka. Romos popiežius skelbia, kad homoseksualizmas yra „vidinis moralinis blogis“ ir „objektyvus nukrypimas“. Ši pozicija veda prie to, kad „neegzistuoja teisės į homoseksualią orientaciją“ ir , kad „seksualinė orientacija nesukuria tų charakteristikų kurias galima lyginti su rasine ar etnine kilme nediskriminavimo teisėje“.
Tiek anksčiau, tiek dabar, bažnyčia sodomiją laiko nuodėme. Taip parašyta Biblijoje ir nuo to niekur nepabėgsi – juk neprašysi apaštalų pataisyti keletą tekstų. O kas jeigu kultūrinės vertybės, pagal kurias gyvena visuomenė, neteisingos? Štai graikai gyveno harmonijoje su savo pagonybe ir leisdavosi į ryšius su berniukais, visi buvo patenkinti – ant amforų išlikę piešiniai, kuriuose visi šypsosi. Ir ne tik graikams homoseksualumas buvo norma, beveik visose senovės tautose buvo garbinamas vyriškas ryšys.
Gal mes keliame grėsmę? Skamba aišku kvailai, tačiau daugelis tuo tiki. Vieniems mes – nykstanti šaka, per kurią gali „užsilenkti“ visa žmonija, kitiems – baisių ir neišgydomų ligų platintojai, treti įsitikinę, kad gėjai rengia pasaulinį sąmokslą, kaip kokie teroristai ar žydai.
Išsamiai žiūrint, visoms toms kvailystėms galima pateikti civilizuotą atsakymą.
Pirma, gėjų nėra tiek daug, kad dėl jų vaikų nebuvimo planetos gyventojų skaičius palaipsniui mažėtų iki nulio. Statistika iškalbingai skelbia, kad homo sapiens populiacija kiekvienais metais tik auga. Jei vis tik ištiks stebuklas, tai pasaulį išgelbės kinai.
Antra, eksperimentais įrodyta, kad visas labiausiai pavojingas ligas nešioja narkomanai ir jų sekėjai. Antroje vietoje – užsikrėtę ligoninėse. Susirgimo rizika tiek homo, tiek hetero seksualinio lytinio akto atveju praktiškai vienoda, todėl šią niūrią hipotezę reiktų atmesti. Taip pat, aukštą venerinių susirgimų lygį tarp homoseksualų provokavo pati visuomenė savo požiūriu. Kadangi bet kurios formos vienos lyties meilė buvo už įstatymo, tai „žydriems“ nebuvo kur atvirai susitikti į save panašius. Dideliuose miestuose egzistavo žinomos vietos, taip vadinamos „plėškos“ ( gėjų susibūrimų vietos), kur rinkdavosi atitinkamas kontingentas, tačiau paviešinimo ir šantažo baimė iš tokių kontaktų atimdavo žmogišką šilumą ir intymumą. Ekstensyvus nuasmenintas seksas ryškiai padidino LPL riziką. Baimindamiesi išaiškinimo, žmonės vengdavo kreiptis į gydytojus, arba tai darė pavėluotai.
Lieka tik pasaulinis sąmokslas, bet tai greičiau guodžia mūsų jausmus, nei yra tiesa.
Mes tikriausiai ne taip elgiamės. Žvelgiant kasdienybės žvilgsniu, santykiai “vyras+moteris“ išlieka norma. Heteroseksualus vyras negali priimti to fakto, kad jis yra sekso objektas ne tik moterims. Jis negali įsivaizduoti, kad užsiima seksu su kitu vyru, o iš čia kyla baimė, kad tai gali nutikti. Heteroseksualas tiesiog sužvėrėja, kai mato, kad patinka (ar gali patikti) vyrui gėjui. Todėl kai vyras su nusistovėjusiais standartiniais polinkiais susiduria kasdienybėje su gėjumi, tai jo natūrali reakcija – fobija.
Išeina, kad homofobijos kilmė glūdi visuomenės sąrangoje, kurią ilgą laiką palaiko nedidelės, bet įtakingos grupės: religinės organizacijos, politikai ir mokslininkai, kurie vadovaujasi savo asmeniniu supratimu, prietarais ir baimėmis suformavo visuomeninį elgesio modelį. Objektyvių neapykantos gėjams priežasčių nėra. Homofobija turi tas pačias šaknis kaip ir rasizmas, nacionalizmas ar religinis nepakantumas

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą