donna cerca amico Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Mano vaikas gėjus?

Arunas | kovo 11, 2009

Daugeliui tėvų žinia, jog jų atžala – gėjus, yra tikras šokas. O ką žmonės daro šoko metu? Žinoma, įvairias kvailystes: atsisako mylimų sūnų ir dukterų, tempia juos pas psichiatrus, pradeda tartis su nekompetentingais žmonėmis. Tikimės, kad ši medžiaga padės daugeliui tėvų susiorientuoti situacijoje ir „nepriskaldyti malkų“ be reikalo. Medžiaga pateikiama interviu forma, kur pateikiami atsakymai į bendrus ir dažniausiai užduodamus tėvų klausimus. Tai galima naudoti ir kaip „greitosios pagalbos vaistinėlę“, jei Jūs ruošiatės pasakoti tėvams apie save ir nesate tikras (-a), kokia bus jų reakcija.

Dabar informacija apie homoseksualumą prieinama visiems. Ar gerai, jei apie tai sužinos jūsų vaikai?

Akivaizdu, jog vaikai apie homoseksualumą žino daug daugiau nei jų tėvai, vien tik dėl savo smalsumo. Remiantis  Kinsey instituto (JAV) informacija, homoseksualumas – „tai reiškinys, bendras ne tūkstančiams, o milijonams žmonių nepriklausomai nuo juos skiriančių geografinių, nacionalinių ar ekonominių barjerų“. Daugelis seksologijos autoritetų vienbalsiai tvirtina – apie 10% žmonių homoseksualūs, ir daugelyje šalių homoseksualumas nelaikomas žmogaus psichinės būklės sutrikimu. Daugelis homoseksualų išoriškai niekaip nesiskiria nuo kitų žmonių.

Ar mokytojai – homoseksualai neprimeta savo požiūrio vaikams?

Daugelis tyrimų tvirtina, jog lytinė orientacija susiklosto dar ikimokykliniame amžiuje. Mokytojų – homoseksualų profesionalumas ir kompetencija patvirtinta specialių tyrimų. Įrodyta, kad tėvų vaidmuo formuojant vaikų charakterį ir iš dalies lytinę orientaciją daug svarbesnis. Homoseksualai (ar kaip kitaip juos pavadinti, gėjai) gimsta heteroseksualiose šeimose.

Kaip žmonės išvis tampa homoseksualais?

Daugelis seksologų prisipažįsta, kad mokslas vis dar bejėgis atsakyti į šį klausimą. Bet visi įsitikinę tuo, jog žmonės gimsta biseksualūs, t.y. jiems būdingas tiek homoseksualus, tiek heteroseksualus elgesys. Būtent ankstyvojoje vaikystėje, pirmųjų lytinių išgyvenimų metu ir formuojasi orientacija. Didelį vaidmenį turi ir auklėjimas. Tačiau psichologai įsitikinę, jog žmogaus, pripažinusio savo polinkį tos pačios lyties asmenims, jokiu būdu nereikėtų stengtis „perauklėti“, tai sukels tik psichologinę traumą.

Spaudoje vis pasirodo straipsnių apie tai, kaip homoseksualai tvirkina vaikus, stengiasi palenkti juos vienos lyties santykiams.

Daugiau nei 90% vaikų lytinės prievartos atvejų – vyrai tvirkina mergaitės, o dauguma nusikaltimų prieš berniukus atlikta vyrų, kurie buvo bausti už moterų prievartavimą. Daugelis homoseksualų nejaučia lytinio potraukio vaikams (taip pat, kaip ir daugelis heteroseksualų). Jie visiškai sutinka su tuo, jog vaikai turėtų būti visiškai apsaugoti nuo lytinių nusikaltimų. O „polinkis homoseksualumui“? Daugelis gėjų savo ruožtu ne kartą susiduria su bandymais juos „palenkti į heteroseksualumą“ (tai daro tiek jų draugai, tiek jų tėvai). Niekas negali pakeisti savo orientacijos kažkam paprašius.

Būti homoseksualiu – amoralu?

Dar visai neseniai į šį klausimą buvo atsakinėjama remiantis keletu Biblijos citatų. Dabar, daugelio kultūrologų ir istorikų dėka, tapo aišku, kad ne visus Biblijos tekstus reikėtų traktuoti vienareikšmiškai. Be to, nereikėtų iš šių traktuočių daryti kategoriškų išvadų. Nereikėtų pamiršti, jog dabar daug žymių bažnyčios lyderių pripažįsta žmogaus teisę būti homoseksualiu. Homoseksualams nedraudžiama lankyti bažnyčios. Daugelyje šalių dvasininkai jau laimina vienos lyties poras.

Tikriausiai daugelyje šalių homoseksualus laiko nusikaltėliais, kaltinamus „sodomija“?

Ne, daugelyje Vakarų šalių homoseksualumas nelaikomas nusikaltimu. Lietuvoje homoseksualumas irgi nelaikomas nusikaltimu. Anksčiau, taip vadinami „sodomijos įstatymai“ persekiojo tam tikrus lytinius santykius (per analinę angą). Tada šie įstatymai tikrai veikė prieš gėjus. Tačiau dėl įvairių teisinių ir teisių apsaugos organizacijų spaudimo panašūs įstatymai buvo panaikinti, remiantis tuo, jog valstybei nėra ką veikti savo tautos miegamuosiuose bei riboti dviejų asmenų lytinę elgseną, kuri jiems nekenkia ir praktikuojama intymioje aplinkoje.

Jei vaikas pamatys, kaip du vaikinai ar dvi merginos glamonėjasi ar bučiuojasi, ar nepradės jis galvoti, jog būti homoseksualiu normalu ir ar nepanorės pats tai išbandyti?
Homoseksualai nuolat savo aplinkoje mato besibučiuojančius heteroseksualus, bet dėl to netampa heteroseksualiais.

Ar vaikas taps homoseksualiu, jei turėjo homoseksualią patirtį?

Bręsdami daugelis vaikų eksperimentuoja su savo lyties bendraamžiais. Dar niekas neįrodė, kad šie eksperimentai kažkaip paveikia jų lytinės orientacijos formavimąsi. Todėl specialistai tėvams pataria nekreipti per daug dėmesio į homoseksualias patirtis.

Kaip galima išsiaiškinti: vaikas homoseksualus ar ne?

Niekaip. Tai tik mitas, kad homoseksualumas skatina berniukų švelnumą ir moteriškas manieras, o mergaitėms – tai, kad jos renkasi berniukų kompanijas ir žaidimus. Jei vaikas turi šiuos bruožus, jie neturi nieko bendra su jo orientacija. Svarbiausia – gerbti vaiką ir neatstumti jo, kai jam reikės atvirai pasikalbėti ir pasitarti su tėvais.

Ar reikėtų sielotis dėl to, jog vaikas homoseksualus?

Tyrimai nenustatė jokių mąstymo, psichinės veiklos ar kitokių skirtumų tarp homoseksualų ir heteroseksualų. Todėl 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą išbraukė iš psichinių sutrikimų sąrašo.
Pavyzdžiui, ir Kinija jau juda visuomenės demokratėjimo keliu. Čia homoseksualumas jau nebelaikomas liga.

Dar visai neseniai homoseksualumas Kinijoje buvo laikomas chroniniu psichiniu sutrikimu, tačiau po ilgai trukusių debatų gydytojai – psichiatrai nutarė atsisakyti šios pasenusios formuluotės. Pagal ankstesnius Kinijos standartus, homoseksualumas buvo laikomas psichine liga, kuriai netaikomas joks gydymas. Reikia pažymėti, kad Kinijoje homoseksualumas nelaikomas nusikaltimu, tačiau iki 1997 metų teisėsaugos organai gan dažnai sulaikydavo homoseksualus už „chuliganizmą“. Kaip rašoma laikraštyje „Los Angeles Times“, šis Kinijos mokslininkų visuomenės sprendimas priartino KLR prie Vakaruose plačiai taikomų standartų.

Ar gali homoseksualai būti laimingi nuolat diksriminuojami ir perkalbinėjami?

Kaip ir kitų mažumų atstovai, patiriantys nuolatinį spaudimą, taip ir homoseksualai išmoksta didžiuotis savo individualumu ir suprasti, jog būti pačiu savimi – tai didelis džiaugsmas. Panašiai kaip poros, kurios išpažįsta skirtingas religijas ar priklauso skirtingoms rasėms, homoseksualai išmoksta suprasti, kad meilė – tai skydas, saugantis nuo jiems priešiško pasaulio  akmenų ir strėlių. Pati baisiausia diskriminacija – pačioje šeimoje. Tie, kurie išsaugojo savo šeimos meilę, laimingi.

Kaip elgtis, jei atžala prisipažįsta, kad jis gėjus?

Tik nepradėkit klausinėti: „Ar tu įsitikinęs?“ Juk jeigu berniukas papasakotų apie tai, kad susitikinėja su mergina, nepradedate iškart klausinėti: „O tu įsitikinęs, kad esi heteroseksualus?“ Taip pat nedera vaiko tempti pas psichiatrą. Tai tik supainios situaciją: homoseksualai ilgiau nei heteroseksualai ieško savęs, kadangi jiems tenka atskirti savąjį „aš“ nuo daugelio mitų ir klaidingų stereotipų apie homoseksualumą. Tad, jei jis jums prisipažino, tai reiškia, kad jis įsitikinęs savo homoseksualumu.

Ar homoseksualumas gali būti tik asmenybės vystymosi stadija, kurią reikia pralaukti?

Ar heteroseksualas pradės homoseksualų gyvenimą antihomoseksualioje visuomenėje? Žinoma, ne. Todėl, visų pirma, reikia atrasti save. Ko Jūs bijote: ar kad Jūsų vaikas nebus laimingas, ar kad Jūs? Reikėtų ne užmerkti akis, o padėti jam.

Kaip elgtis su draugais, kaimynais, ką jiems sakyti?

Nieko jiems nereikia pasakoti. Tėvai neturi pažįstamiems ir draugams duoti ataskaitų apie savo vaiko asmeninį gyvenimą. Bent jau tikrai nereikia „pūsti miglos“, ir pasakoti apie nebūtus heteroseksualius romanus. Vaikas bus tik dėkingas.

O jei vis dėlto nusprendėte pakalbėti su artimais žmonėmis, pirma pasistenkite įsivaizduoti, ar būsite suprasti. Svarbiausia, neskubinti įvykių, taip pat suprasti, jog vaiko meilė ir pagarba svarbiau už kaimynų bei artimųjų supratimą.

Kaip suderinti homoseksualumo ir šeimos sąvokas?

Meilės ir supratimo paieškos tarp savo lyties asmenų – tai tik kitas šeimos kūrimo modelis. Daugelis šeimyninių santykių specialistų mano, jog tikra grėsmė šeimai susijusi ne su homoseksualiu gyvenimo būdu ar augančiu skyrybų skaičiumi, o su supratimo bei gebėjimo padėti vienas kitam trūkumu. Tie, kurie sugeba mylėti ir rūpintis vienas kitu, pasidalinti atsakomybėmis ir būti atsakingi už sąjungą – jie yra šeima, nepriklausomai nuo sąjungos pobūdžio ar struktūros. Tie, kurie pamiršo, kaip reikia mylėti, nebesugeba rūpintis vienas kitu – jie jau nebėra šeima, ir nesvarbu, koks jų oficialus statusas.

Šaltinis: Gay.ru
Parengė asociacija „Arcus Salutaris“  info@arcussalutaris.lt  
Vertė maru. Dėkojame

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą