dating sites sydney Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Melas sau. I dalis

Arunas | spalio 3, 2009

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Bet kuris mūsų trūkumas yra greičiau dovanotinas nei gudrybės, kurių griebiamės, norėdami jį nuslėpti. (F. de La Rochefoucauld)

Melas melui nelygu. Susidūrę su akivaizdžia neteisybe su pasipiktinimu išrėžiame: „Bet juk tai tikras melas!“ Atlaidžiai sakome „tai buvo baltas melas“, nedidelę apgaulę teisindami tuo, kad tiesa būtų sužeidusi kito žmogaus jausmus. Tačiau yra dar vienos rūšies melas, kurį pripažinti – sunkiausia. Tai – melas sau.

Galime tvirtai nuspręsti sąmoningai nemeluoti kitiems žmonėms. Galime nepripažinti ir baltojo melo pateisinimo bei jo atsisakyti. Tačiau nemeluoti sau, visiškai išvengti savęs apgaudinėjimo – kažin ar įmanoma. Sau meluojame nesąmoningai arba pusiau sąmoningai. Juk jei aiškiai suvoksime, kad tai, kuo bandome save įtikinti, yra melas, kaipgi galėsime priimti tai kaip tikrą tiesą? Todėl apgaudinėdami save kaip įmanydama stengiamės apeiti sąmonės kontrolę tam, kad tiesos iškraipymo triukas pavyktų. Tarsi žmogaus psichikoje tūnotų sumanus juokdarys, žinantis daugybę gudrybių, kaip sąmonę įvesti į savęs apgaudinėjimo labirintą: kada ir kur pastatyti sieną, kokiu rafinuotu mostu užverti tiesos langelį ar perkelti duris į kitą pusę. Mūsų sugebėjimas valdyti to vidinio juokdario veiksmus priklauso nuo to, kiek tiesos apie save ir gyvenimą norime ir esame pasirengę žinoti.

Kodėl apgaudinėjame save?

Priemonės, kurias pasitelkia psichika tam, kad saviapgaulė pavyktų, psichologijoje vadinamos gynybiniais mechanizmais, apie kuriuos rašė dar S. Freudas. Anot garsiojo psichoanalitiko, gynybiniai mechanizmai padeda išgyventi realybę ir išlaikyti apie save susikurtą vaizdą. Gynybiniais mechanizmais žmogus ginasi nuo nerimo, kurį sukelia vidiniai konfliktai, norų ir socialinių normų neatitikimas ar nemalonios, skausmingos situacijos.

Psichoanalitikų teigimu, gynybiniai mechanizmai būdingi ir reikalingi visiems. Jie padeda žmogui lengviau priimti realybę, kai jis pernelyg pažeidžiamas, nepajėgus ar tiesiog nenori priimti tiesos be užuolankų ir vienu kartu. Tačiau, kad ir kaip puikiai gynybiniai mechanizmai atliktų savęs apgaudinėjimo triuką, absoliutaus lygybės ženklo tarp psichologinės gynybos ir melo dėti negalima. Gynybiniai mechanizmai atrenka ir užblokuoja daugybę įvairiausių iš pasąmonės ateinančių impulsų bei minčių. Pavyzdžiui, suirzusiam žmogui gali kilti momentinis impulsas trenkti savo draugui antausį, bet ši mintis, dar nespėjus jos įsisąmoninti, kaipmat užslopinama, atmetama. Tačiau melu sau ir kitiems gynyba tampa tada, kada šiais mechanizmais imama piktnaudžiauti.

Gynybinių mechanizmų daug. Kai kurie jų yra pozityvesni, pavyzdžiui, sublimacija, kiti – žalingesni, tokie kaip projekcija. Kiekvienam žmogui būdingas savitas jų „komplektas“. Šiame straipsnyje trumpai pristatomi dešimt pagrindinių gynybinių mechanizmų, iš kurių trejetą aptarsiu plačiau, mat būtent jais žmogus yra linkęs piktnaudžiauti labiausiai.

Dvigubas dugnas

Sugebėjimas valdyti savo jausmus – tikrai gera savybė. Tiesa, dažnai ji painiojama su sugebėjimu savo jausmus užslopinti. Užslopinimo logika yra tokia: tai nemalonu, skaudu, nenoriu to jausti, geriau stengsiuosi apie tai negalvoti, apsimesiu, kad to iš viso nebuvo, nustumsiu šį jausmą kuo giliau ir bus vėl gerai. Deja, žmogaus psichika yra kaip ežeras su dvigubu dugnu: net jei savo nemalonius jausmus nugrūdi taip giliai, kad jų nė nesimato, jausmai niekur nedingsta, o tik apsigyvena ertmėje po dugnu, iš kur kartkartėmis stengiasi prasiveržti.

Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvieną nemalonų potyrį reikia kelti į dienos šviesą. Momentinius nuotaikų svyravimus, nereikšmingas ambicijas tikrai pravartu nutildyti, beje, jie ir iš tikrųjų greitai išnyksta. Čia kalbama apie tokius jausmus, kuriuos užslopinus uždaromas kelias pokyčiams ir liekama plūduriuoti toje pačioje vietoje, kuri virsta aklaviete. Pavyzdžiui, jei užslopinamas kaltės jausmas, tai uždaromas kelias tikrai atgailai, atsiprašymui ir atleidimui. Užslopinta kaltė gali virsti pykčiu be priežasties, depresija, nesąmoningu aukos vaidmens prisiėmimu ar įgauti dar kitokius pavidalus.

Žmogus, kuris yra linkęs slopinti savo neigiamus jausmus, nejučiomis pradeda slopinti ir teigiamus, nes kiekviena stipri emocija, ar ji būtų maloni, ar nemaloni, išjudina visą jausmų telkinį. Kitas atvejis: kai žmogų slegia nepripažinti neigiami jausmai, jis gali stengtis dirbtinai akcentuoti vien tik teigiamą savo gyvenimo pusę. Tačiau taip irgi atitrūkstama nuo tikrovės ir prieinama prie asmenybės sąstingio. Patyrus emocinę traumą natūralu ir tam tikrais atvejais sveika savo jausmus laikinai prislopinti. Tačiau negerai, kai jausmo slopinimas tampa išeitimi iš situacijos, ilgalaikiu sprendimu. Tuomet žmogus iš tikrųjų meluoja sau – apsimeta, kad jaučia ne tai, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje.

Už šį straipsnį dėkojame žurnalui .
Draudžiama kopijuoti, platinti, naudoti komerciniais tikslais.

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą