site de rencontre avis 2017 Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Melas sau. II dalis. "Kreivas veidrodis"

Arunas | lapkričio 13, 2009

Gintaras vaikystėje nuolatos girdėdavo tokias savo tėvo replikas: „Nieko tau neišeis!“, „Na ir žioplys!“, „Ar nesakiau, kad tu susimausi?“ Tėvas nepraleisdavo progos jį sumenkinti ir versdavo jaustis tikru nevykėliu. Vėliau Gintarui buvo nelengva įgyti pasitikėjimo savimi ir siekti užsibrėžtų tikslų – ir užaugus jį dar ilgai persekiojo „nusodinantis“ tėvo tonas.

Tai – klasikinis gynybinio mechanizmo, vadinamo projekcija, pavyzdys. Iš tiesų, Gintaro šeimoje mama buvo tas žmogus, apie kurį sukosi visas šeimos gyvenimas, o finansinis ir moralinis tėvo indėlis į šeimos gyvenimą buvo menkas. Tėvas giliai viduje pats jautėsi menkavertis, nieko doro nenuveikęs ir nepasiekęs, tačiau šį nepasitikėjimo ir pažeidžiamumo jausmą slėpė po arogancijos kauke. Į savo sūnų tėvas „suprojektavo“ visas savo neigiamybes. Iš tiesų tas menkinančias replikas jo vidinis balsas sakė ne sūnui, o jam pačiam.

Projekcijos mechanizmas vadovaujasi principu: geriausia gynyba yra puolimas. Tiesa, ginamasi tokiais atvejais ne nuo išorinės grėsmės, o nuo vidinės. Pažiūrėjus iš šalies, šios rūšies savęs apgaudinėjimas vyksta vadovaujantis naiviai vaikiška logika: ši savybė ar elgesys man nebūdingas, aš daug geresnis, tai jis / ji kaltas, o ne aš. Projekcija padeda išsisaugoti susikurtą įvaizdį, kuris yra geresnis nei esame ar giliai viduje jaučiamės esą iš tikrųjų.

Savo paties trūkumus žmogus gali „suprojektuoti“ ne tik į kitą žmogų, bet ir į instanciją: bažnyčią, šalies vadovą, santvarką, kelių policiją, apskritai visuomenę. Pavyzdžiui, žmogus, kuris pats nemoka rūpintis savo artimaisiais, gali nuolat koneveikti valdžią, kad ji nesirūpina savo šalies gyventojais. Jau seniai pastebėtas toks fenomenas, kad jei kažkokios kito žmogaus savybės labai erzina, greičiausiai jos yra būdingos pačiam susierzinusiajam.

Viską galima paaiškinti ir pateisinti

Daugeliui turbūt pažįstama situacija, kai atsiduriama tarp dviejų ugnių: abi nesutariančios pusės turi savą konfliktinės situacijos versiją – ir vieno, ir kito pasiklausius atrodo, jog abu yra teisūs. Taip būna, kai vienas iš konfliktuojančiųjų arba abu naudoja gynybinį metodą, vadinamą racionalizacija. Žinoma, minėtoje situacijoje kuris nors žmogus gali sąmoningai meluoti, tačiau būna, kad tikrai abu konflikto dalyviai šventai tiki savo teisumu.

Gynybiškai racionalizuodami, mes, kaip ir visi melagiai, perpasakojame situaciją taip, kad ji ne visai atitinka realybę, bet atrodo palankesnė mūsų atžvilgiu. Ir tam net nereikia kito žmogaus kaip priešininko, pats sau gali būti priešininkas. Sakykime, aplaidžiai žiūri į savo darbą arba tikrai turi jam nepakankamai sugebėjimų ir štai tave atleidžia. Pripažinti sau, kad nepakankamai stengeisi gerai dirbti, nėra lengva, o dar sunkiau tokią atleidimo iš darbo priežastį pripažinti kitiems. Todėl tuoj pat sukurpiama istorija: „Šioje darbovietėje labiausiai vertinamas pataikavimas. Aš – ne iš tų, kurie meilikauja direktoriui ir kitiems..“

Ši iš pirmo žvilgsnio nekalta apgavystė iš tikrųjų gali būti žalinga tarpasmeniniams santykiams, jau nekalbant apie paties žmogaus asmenybės augimą. Gynybinė racionalizacija vienu mostu uždaro duris savitarpio supratimui ir tobulėjimui. Kam gi atsiprašyti įskaudinto žmogaus, jei pagal savąją sukurptą versiją esi tikras teisuolis? Kam keisti savo elgesio modelį? Savaip perpasakota tiesa įtikėjusiam žmogui įrodyti, kad jis iš tikrųjų meluoja sau ir kitiems, – labai sunku. Į naujos tiesos versijos spąstus nesunkiai pakliūna ir kiti.

Gynybiškai racionalizuojantis žmogus stengiasi apsaugoti susikurtą įvaizdį. Tačiau kodėl tas įvaizdis toks svarbus, net jei jis prasilenkia su realybe? Čia vėl susiduriame su pažeidžiamumu ir tikros savivertės trūkumu. Juk jei esi savikritiškas, tai pripažįsti ir savo klaidas, ir teigiamybes. Tada, pavyzdžiui, pripažindamas buvęs nekantrus ir per nekantrumą įskaudinęs kitą žmogų gali pasakyti sau ir kitam: taip aš buvau nekantrus ir dėl to apgailestauju, bet esu ryžtingas ir išmoksiu būti kantresnis.

Bet už ramaus gynybiškai racionalizuojančio žmogaus tono slypi kitas – desperatiškas – balsas: „Tai ką, vadinasi, visas šis nesutarimas – dėl manęs? Vadinasi, esu nekantrus žmogus?!“ Žmogus išsigąsta, kad pripažinęs šią klaidą turės prisipažinti, jog jis ir apskritai jaučiasi esąs nieko vertas. Savaip „perpasakota“ tiesa tampa gynybine siena, už kurios stovėdamas žmogus pasiryžęs atremti kitokius argumentus.

Akis į akį – su savimi ir gyvenimu

Melas plinta. Kai meluoji kitam ir neprisipažįsti melavęs, prireikia kitos melagystės senajam melui pridengti, tada dar vienos ir dar, kol galiausiai taip susipainioji, kad jau ir pats nežinai, kur tiesa, o kur melas. Panašiai ir su saviapgaule. Ji inertiška. Vieną kartą padėjo pabėgti nuo realybės, žiūrėk, ir vėl jos griebiesi.

Tik atvirumo sau valandėlę gali suvokti, kad meluoji pačiam gyvenimui – jį vaidini, imituoji, bet iš tikrųjų negyveni. Galbūt savęs apgaudinėjimas ir padeda susidoroti su stresu bei sušvelninti realybės suvokimą, kaip kad skausmą malšinantys vaistai padeda ištverti ligos sukeltas kančias. Bet ar tam esame šiame pasaulyje, kad nuolat save tausotume?

Mitologas J. Campbellas rašė: „Tu negyveni tol, kol nesakai „taip“ visam gyvenimui – ir tamsiajai, ir šviesiajai jo pusei.“ Pripažinti tiesą apie save ir savo gyvenimą reiškia prisiimti atsakomybę ir veikti: išsaugoti bei brandinti tai, kas vertinga, keisti tai, kas kliudo ar yra pasenę, ir atsisakyti to, kas žalinga.

Nusprendę būti sąžiningi patiems sau ir kitiems, universalios schemos turbūt nerasime. Tačiau svarbiausia yra sąmoninga pozicija, kurią prisiimame tiesos atžvilgiu. Vidinis juokdarys, žaidžiantis gynybos priemonėmis, nėra nevaldomas. Norėdami apčiuopti ir suvaldyti savęs apgaulės procesus, visų pirma turime sąmoningai apsispręsti, ką mes renkamės: išbūti gyvenimą ar iš tikrųjų gyventi?

Už šį straipsnį dėkojame žurnalui .
Draudžiama kopijuoti, platinti, naudoti komerciniais tikslais.

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą