super potent fiole Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Moters odos ypatumai

Arunas | gruodžio 23, 2009

Oda – mūsų  organizmo veidrodis, sveikatos, fizinės bei psichinės būklės atspindys. Ji dengia visą kūną, jungia su aplinka, saugo ir nuolat adaptuoja organizmą prie jį veikiančių išorinių faktorių. Tai sudėtingas ir didžiausias kūno organas, kurio paviršiaus plotas sudaro 1,8 m2, o svoris gali siekti iki 16 % kūno masės. Odos storis įvairiose kūno vietose labai skiriasi. Ploniausia vokų, lūpų oda, o storiausia delnų ir padų. Epidermio ir tikrosios odos storis svyruoja nuo 0,5 iki 5 mm.

Odos funkcijos

Oda atlieka daug gyvybiškai svarbių funkcijų, kurias reguliuoja cenrinė  nervų sitema ir endokrininės liaukos. Sveika oda sulaiko nešvarumus, saugo nuo infekcijų (bakterijų, virusų ar grybelių) ir įvairių kenksmingų medžiagų prasiskverbimo, karščio ir šalčio, reguliuoja kūno temperatūrą, sulaiko drėgmę. Odoje esančios nervų galūnėlės reaguoja į skausmą, prisilietimą, spaudimą bei temperatūros pokyčius. Be to oda atlieka svarbią imunologinę, medžiagų apykaitos, rezorbcinę ir sekrecinę funkcijas. Sutrikus vienai iš odos funkcijų, veikiant vidiniams bei išoriniams faktoriams, gali pasireikšti odos ar gleivinių liga.

Odos sandara

Oda sudaryta iš trijų sluoksnių: epidermio, dermos ir poodžio (1 pav.).

Epidermis – tai labiausiai išorėje esanti odos dalis, pagrinde sudaryta iš bręstančių odos ląstelių – keratinocitų. Tai dinamiška ir nuolat atsinaujinanti odos dalis. Skiriami 5 epidermio sluoksniai nuo giliausių iki viršutinių: pamatinis, dygliuotasis, skaidrusis, grūdėtasis ir raginis.

Odos ląstelių  keratinizacijos procesas prasideda pamatiniame sluoksnyje, kuriame jos dalijasi.  Po to palaipsniui keisdamos ir bręsdamos jos nuolatiniu srautu juda odos paviršiaus link, kol galiausiai tampa „negyvomis“ ląstelėmis – korneocitais, neturinčiomis branduolio, atsidalina ir nepastebimai pasišalina nuo odos paviršiaus. Taip atsinaujina epidermis (nusilupusias ragines ląsteles pakeičia naujos) ir palaikoma jo homeostazė (dauginimosi/diferenciacijos pusiausvira). Šis procesas trunka apie vieną mėnesį, o keratinicitai viršutinį sluoksnį pasiekia per maždaug dvi savaites.

Be keratinocitų, pamatiniame epidermio sluoksnyje yra pigmentinių ląstelių, gaminančių  pigmentą melaniną, nuo kurio priklauso odos spalva. Kuo daugiau melanino, tuo ji tamsesnė.

Apsaugą  nuo išorinių dirgiklių atlieka odos paviršiuje esanti hidrolipidinė plėvelė, kurios vandeninė dalis sudaryta daugiausia iš prakaito, o lipidinė iš polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (PRR), cholesterolio ir keramidų mišinio, gaminamų odos ląstelių ir užtikrinančių gerą ląstelių sukibimą. Ji suteikia odai ir plaukams elastingumo, minkštumo, reguliuoja vandens apykaitą, neleidžia patekti mikroorganizmams, toksinams, alergenams, pasižymi antibakteriniu veikimu.

Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo. Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo. Jūsų naršyklė gali nerodyti šio vaizdo.  

Derma (tikroji oda) – tai svarbi odos dalis, esanti tarp epidermio ir poodžio, kurioje išsidėstę odos priedai – prakaito ir riebalų liaukos, plaukų folikulai, nervų galūnės, limfagyslės ir kraujagyslės, maitinančios dermą ir epidermį. Dermoje skiriami paviršinis spenelinis ir gilesnis tinklinis sluoksnis, kurie sudaryti iš jungiamojo audinio, turinčio daugiausia fibroblastų, kurių pagrindinė funkcija – kolageno, elastino ir hialurono rūgšties sintezė.

Kolagenas – tai pagrindinis kolageninių skaidulų, sudarančių odos karkasą ir užtikrinančių jos stiprumą ir tamprumą, baltymas. Elastino skaidulos, atvirkščiai, suteikia odai elastingumą. Į pagrindinės dermos medžiagos sudėtį įeina vanduo, mineralinės druskos, baltymai, angliavandeniai ir labai svarbios funkciniu atžvilgiu medžiagos – glikozaminoglikanai, proteoglikanai ir glikoproteinai. Glikozaminoglikanai (jiems priklauso ir hialurono rūgštis) pasižymi savybe surišti ir sulaikyti didelį vandens kiekį ir sudaryti klampų gelį, kuriuo užpildyti visi tarpai tarp skaidulų ir ląstelių.

Dermos (taip pat ir visos odos) būklę nulemia ne tik kolageninių bei elastino skaidulų būklė, bet ir gelio klampumo laipsnis. Jaunoje odoje tiek kolageninės skaidulos, tiek klampusis gelis nuolat atsinaujina. Laikui bėgant, fibroblastų aktyvumas mažėja, tarpląstelinė dermos medžiaga atsinaujina lėčiau, kaupiasi pažeistos skaidulos. Odoje sumažėja vandens, nuo kurio labai priklauso jos elastingumas. Senstanti oda netenka tamprumo, raukšlėjasi.  

Poodis – tai puriojo jungiamojo audinio sluoksnis, jungiantis oda su giliau esančiais audiniais. Jo storis skirtingas įvairiose kūno vietose ir priklauso nuo sukaupto riebalų sluoksnio. Poodis ne tik kaupia riebalus ir suteikia kūnui įspūdingas moteriškas linijas, bet sulaiko ir mechaninius smūgius bei reguliuoja kūno temperatūrą.  

Moterų  ir vyrų odos skirtumai

Moterų oda savo sandara ir fiziologiniais aspektais skiriasi nuo vyrų odos. Pastebėta, kad:

    * Moterų oda 25 proc. plonesnė nei vyrų, ji mažiau atspari (vyrų storesnė oda ir hidrolipidinė plėvelė, rūgštesnis pH);
    * Odoje yra mažiau kolageno ir elastinių skaidulų, todėl linkusi suglebti. Vyrų oda yra tvirtesnė ir elastingesnė. Senėjimo požymiai vyrų odoje pasireiškia vėliau, tačiau, kai šis procesas prasideda, jis vystosi sparčiau ir raukšlės yra ryškesnės. Vyrų oda yra stangresnė iki 30 metų amžiaus, po to odos tonusas sparčiai mažėja iki 50 metų, kol vėl stabilizuojasi.
    * Moterų odoje yra mažiau kapiliarų, kraujas teka lėčiau.
    * Moterų  riebalų liaukos yra didesnės negu vyrų, tačiau pastarųjų oda riebesnė. Tai lemia testosteronas (vyriškas lytinis hormonas), kuris vyrų organizme du kartus stipriau stimuliuoja riebalų sekreciją. Šis riebalų išskyrimas palaipsniui mažėja sulaukus 50 metų. Moterų riebalų liaukos išskiria mažiau riebalų, nes estrogenai (moteriški lytiniai hormonai) stabdo odos riebalų gamybą. Dėl to vyrų oda turi didesnį polinkį į inkštirus, spuogus ir išsiplėtusias poras, tačiau jų hidrolipidinė plėvelė (kurioje gausu riebalų) suteikia didesnę apsaugą palyginus su moterų oda.

 Doc. dr. Matilda Bylaitė, dr. Rūta Gancevičienė, I. Buckutė-Butkevičiūtė

Ištrauka iš „Moters sveikatos ir grožio enciklopedijos“  (leidykla „Šviesa“, 2009). Enciklopedijos sudarytoja profesorė  Gražina Drąsutienė

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą