cwiczenia powiekszajace penisa Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Onkologija – tai ne nuosprendis

Arunas | balandžio 3, 2012

aaVaikystėje dažnai girdėjau tėvų barnius. Jau tada supratau, kad būtų geriau, jeigu jie išsiskirtų. Jie nebuvo blogi tėvai, jie buvo blogi sutuoktiniai. Nors niekada nejaučiau jų meilės ir šilumos, bet dabar esu įsitikinusi, kad jie mylėjo ir myli mane, tiesiog nemokėjo to parodyti.  Mokykloje dar labiau užsidariau savyje, nes buvo sunkių momentų su mokytojais.

Paauglystėje supratau, kad noriu kuo anksčiau ištekėti, pagimdyti, turėti savo šeimą, mylėti ir jaustis mylima. Kai studijavau universitete, pirmame kurse, taip ir įvyko, bet tai buvo nelaiminga meilė, kurios pasėkmė – dukrelė.

Mano tėvai pradėjo skirtis.  Jie išsiskyrė, švelniai tariant nelabai gražiai. Man reikėjo išeiti iš namų, nes turtas buvo parduotas ir padalintas. Aš negalvojau, kad man bus taip sunku išgyventi jų skyrybas. Tai buvo karas. Tėvai psichologiškai plėšė mane perpus. Greičiau būtų baigtos skyrybos – lengviau būtų jas išgyventi. Jaučiausi labai blogai: gulėjau ligoninėse, lankiausi pas daugybę specialistų ir psichologų, bet išskyrus antidepresantus, jie nieko nesiūlė.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Dešimt metų aš blaškiausi, galvoje buvo betvarkė.

Nors mano mokslai susiję su sociologija ir psichologija, pati sau atsakymo neradau.  Perskaičiau krūvą knygų, naršiau internete, bendravau su žinomais psichoterapeutais Maskvoje ir Sankt-Peterburge. Pradėjau užsiiminėti joga, cigunu, sveiku gyvenimo būdu. Nenorėjau gerti  vaistų, nes nuo jų būdavo dar blogiau. Pagaliau pradėjau sveikti. Ištekėjau antrą kartą ir gimė antra dukrytė, viskas buvo labai gerai.

Gyvenimas atrodė nuostabus, bet staiga nauja žinia. Prieš metus aš sužinojau savo diagnozę – gimdos kaklelio vėžys ir jau ne pirma stadija. Buvo aišku, kad reikia paimti save į rankas ir kaupti jėgas gydymui. Su vyru susitarėme, kad niekam nieko nesakysime, nes žmonių reakcija būna skirtinga, o man reikia gerų emocijų. Įsikaliau sau į galvą vienintelę mintį, jog tai laikina, kaip ir bet kokia liga. Visą gydymo laiką mane palaikė viena moteris – nuostabi psichologė. Jos dėka  buvau rami ir man buvo viskas aišku: kodėl? kaip? kada? Sunkiausia budavo po susitikimų su gydytojais ir tik šios moters dėka neprarasdavau optimizmo ir tikėjimo.

Tuo momentu kiekvieno žmogaus žodis daug ką reiškia ir jos žodžiai buvo man labai svarbūs. Dabar galiu pasakyti, jog turiu savo angelą žemėje.:) Po operacijos man paskyrė chemoterapija ir švitinimą. Šios procedūros tęsėsi pusę metų ir jas padėjo ištverti tik vyras. Jis  kiekvieną dieną važiuodavo su manimi į kliniką, sedėdavo eilėse ir niekada nemačiau, kad jis būtų pavargęs. Ir labai dėkinga esu jam už viską. Dabar su šypsena prisimenu savo gyvenimą, kuris padėjo tapti tokiai, kokia dabar esu. Ir aš tikiu, jog buvo gyvenime daug gerų dalykų ir dar bus jų.

Mes su tėvais pradėjome geriau sutarti bei draugai ir pažįstami sužinoję apie mano ligą, tapo artimesni. Tai man padėjo suprasti, jog aš turiu tikrą laimingą šeimą ir mes esame kartu! O tai – svarbiausia.  Praėjo pusė metų po procedūrų ir tik randas ant pilvo primena apie tą laikotarpį.  Kai einu į eilinį patikrinimą į kliniką, einu įsitikinti, jog esu sveika. Visada pamačiusi eilėje sėdinčią moterį arba panelę, kuri ką tik sužinojo savo diagnozę, pabūnu šalia, pasikalbame, pajuokaujame.  Ir tokiais momentais  suprantu, kad einu į kliniką ne tik dėl savęs.

„Galima parašyti daugiau apie onkologiją, bet  nenoriu kai kurių dalykų pasakoti, kad nebūtų baisu tam , kuriam dar reikės šį kelią praeiti. Šiame dalyke nėra vietos silpnybej, ašaroms ir gailesčiui. Taupyti jegas ir pirmyn!  Kodėl parašiau taip mažai apie gydymo laikotarpį? Nes tai nėra pagrindinis gyvenimo dalykas – tai tik laiko tarpas ir aš negaliu jį išskirti, viskas gyvenime yra vienodai svarbu.“

Rasa.

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą