offerte vacanze single agosto Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Pasyvi agresija – kai gerumas žudo

Arunas | spalio 26, 2016
Ar jums yra tekę sutikti žmonių, kurie atrodo labai geri, bet būti su jais labai sunku: jie atrodo nuskriausti, nelaimingi ir nejučia pradedi jaustis kažkaip dėl to kaltas, išgyveni susierzinimą, pyktį ir bejėgiškumą, kurių kalbantis su šiuo žmogumi vis nepavyksta išreikšti.
 Pasyvios agresijos terminas atsirado 1940 m.. Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečių karo psichologas Meningeris pastebėjo, kad kai kurie kareiviai, iš pažiūros palankiai priimantys vadovybės nurodymus, vėliau randa būdų jų nevykdyti: kas nors sutrukdo, kažkas vis nutinka, padaroma nekalta klaida – užmirštama, sumaišoma, pametama ir pan. Tokį elgesį Meningeris ir pavadino pasyvia agresija.
 „Aš niekada nepykstu“

Pasyvi  agresija – tai pyktis, kuris išreiškiamas labai netiesiogiai, prisilaikant socialinių normų ir ribų. Dažniausiai pats agresorius neįsisąmonina savo pykčio ir paslėptos jo raiškos. Priešingai, dažniausiai jis jaučiasi teisuoliu ir kankiniu, nekaltai apkaltintu ar nukentėjusiu.

Neapibrėžta pozicija („nežinau“, „galbūt“, „sunku pasakyti“, „taip, bet…“…), skundų lavinos, ironija ir sarkazmas, abejotini komplimentai („tu toks produktyvus – knygas kaip blynus kepi“), nutylėjimai ir užuominos, iškalbingi atodūsiai, priekaištinga tyla ir kita iškalbinga neverbalika –  tai mėgstamos pasyviai agresyvių žmonių strategijos, paliekančios pašnekovą be tikrojo atsakymo ir su visiška atsakomybe už susidariusią padėtį.

Pasyviai agresyvus žmogus neina į atvirą konfrontaciją, nekelia balso, tačiau jis nuolat atsiduria konfliktinių situacijų sūkuryje. Tas mandagus, niekuo nekaltas žmogus dažnai sukelia pyktį aplinkiniams, o jiems nesusitvardžius ar bandant tiesiogiai aiškintis situaciją, jis atsitraukia ir beveik nuoširdžiai nustemba: “o ką aš padariau? – juk aš tai tikrai nieko tokio nepadariau…” Jie nekalti dėl savo bėdų, kalti kiti. Pasyvūs agresoriai įsitikinę, kad juos supa daug piktavalių, blogų žmonių. Tiesa, jie patys nebrėžia kitiems ribų, yra linkę toleruoti netinkamą aplinkinių elgesį, kuriuo vėliau skundžiasi kitiems.

 “Oi, pamiršau…”

 Pasyvi agresija gali būti išreiškiama ir vėlavimu, užmaršumu, atidėliojimu, klaidomis, išsisukinėjimu, pažadų nesilaikymu. Atrodo, žmogus priima jūsų reikalavimą ar prašymą ir netgi žada jį įgyvendinti, tačiau vis kas nors jam sutrukdo. Tiesa ta, kad jis jau nuo pat pradžių nesiruošė nieko daryti, tačiau tiesiai šviesiai to neišsakė. Savitos pasyvios agresijos formos yra ir nuolatinis pasitikslinimas, detalizavimas, nesupratimas, ignoravimas, atsiribojimas, žinučių ar laiškų neatsakymas. Ką jūs norėjote tuo pasakyti?.. Nesupratau, ką tai reiškia… Ką jūs turėjote omeny? Kaip tai suprasti?..- tipiški pasyviai agresyvūs klausimai, kurie net paprasčiausius veiksmus gali paversti sudėtingu procesu.

Į pasyvią agresiją linkę asmenys dažnai turi nepatikimų žmonių reputaciją. Jie geba išvengti tiesioginio problemos aptarimo, meistriškai keičia temą. Jie baudžia aplinkinius tyla ir atsiribojimu, nesako dėl ko įsižeidė, bet savo elgesiu (ašaromis ar kt.) rodo, kad skausmas yra labai stiprus ir išpirkti kaltę nebus lengva. Jie nesako, kokios kompensacijos už tikrą ar tarimą skriaudą norėtų. „Kaltininkas“ turi susivokti ir padaryti KAŽKĄ, kad jie taip blogai nebesijaustų. Atvirų ginčų metu pasyviai agresyvūs žmonės pereina į asmeniškumus, primena seniai praėjusius įvykius, apkaltina kitus ir išryškina savo teisumą. Toks bendravimo stilius užkerta kelią giliems ir artimiems santykiams. Pasyviai agresyvus žmogus anksčiau ar vėliau lieka vienišas su visa savo neišreikšta agresija. Jis retai sulaukia nuoširdaus dėmesio, rūpesčio ir meilės, kurios taip siekia.

 

Skaityti daugiau: http://psichologejurga.lt/pasyvi-agresija-psichologas/

www.psichologejurga.lt

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą