random chat webcam Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Patikėti, kad gyvenimas yra gražus

Arunas | gegužės 1, 2011

Ankstyvą pavasario rytmetį laukiau traukinio. Aplink vaikštinėjo tokie patys žmonės, kurie irgi kažko laukė – gal išvykimo, gal atvykstančių.. Viskas aplink buvo persmelkta keisto laukimo – pavasaris dar nesiskubino, bet žemė ir medžiai buvo pasiruošę priimti naują, žaliuojančią gyvybę…
Jį pamačiau iš tolo. Jis ėjo ir rinko nuorūkas. Vienišas, neaišku kada skalbtais rūbais ir, greičiausiai, alkanas.. Tik akys… Tose akyse skleidėsi kažkoks nepaaiškinamas gerumas, ilgesys ir kažkas tokio, kas traukė..
Gal narkomanas, gal sėdėjęs kalėjime – mintyse perbėgo variantai, kuriais patikėti širdis tarsi priešinosi…
Prieis.. neprieis.. prieis? Kadangi esu dirbęs su panašaus likimo žmonėmis įvairiuose pagalbos centruose, matyt, likusi patirtis nematomomis gijomis iki šiol pritraukia tokius nelaimėlius prie manęs… Jis priėjo.. Ir kuo man dabar būti? Gal situacijos valdovu ir pamoralizavus atsainiai duoti litą? O gal nemoralizuoti ir abejingai paduoti du litus?
Užkalbinau, nes norėjau tik paklausti, ne moralizuoti, o tik paklausti, kad atsakydamas man jis tarsi palengvintų savo dalią.. Na, bent tai akimirkai palengvintų..
– Atsiprašau..u..u., – mikčiodamas pasakė jis, – gal galėtumėte man padėti, bet jei negalite, tai tiek to…
Jis pasisakė esąs iš vaikų namų, savo tėvų niekada nematė ir apie juos nieko nežino… Stop…
Norėjau prasmegti skradžiai žemėn.. Kokia gėda – situacijos valdovas, moralizuotojas… Anksčiau, jei paklausdavau prašančiųjų kam tie pinigai, dažniausi atsakymai būdavo – bilietui namo arba pavalgyti… Duodavau, nors tikrai jausdavau, kad mano kukli pagalba nueis degtinei. Bet, jei jau apsisprendei duoti – tai duok ir nebesigilink… O ir kokią aš turiu teisę klausti? Jei mano piniginėje šimtas litų, tai negi aš esu aukščiau už tą, kuris neturi net piniginės? Kuo aš ypatingesnis už tą, nuo kurio nusigręžė visas pasaulis? Gal aš visgi toks pats, nes bet kurią akimirką pasaulis gali nusigręžti ir nuo manęs? Situacijos valdovas? Koks dar situacijos valdovas? Akimirka, kai aš ištiesiau dešimt litų ir jis pasakė, kad duodu per daug, ta akimirka mus pastatė vienas prieš kitą.. Mes buvome toje pačioje situacijoje, kiekvienas su savo emocijomis, jausmais ir viltim…
Daviau per daug.. Netikėta, kaip skurdas, badas ir neviltis sumenkina žmogų, bet kažkur viduje, sieloje visgi palieka žmogiškumą.. Negalėjau patikėti, kad pamačiau ir palytėjau sielą… Alkano, apleisto, niekam nereikalingo žmogaus sielą…
Priimdamas mano pagalbą, jis pažvelgė dėkingumo kupinomis akimis, kuriose pynėsi neviltis, skausmas ir tikėjimas, bet nebuvo tuštumos… Svarbiausia – nebuvo tuštumos…
Ir man buvo gera… Buvo gera duoti.. Galvojau, gerai būtų , kad nusipirkęs kažką pavalgyti, jis nusipirktų loterijos bilietą ir laimėtų namą ar automobilį, o gal nors keletą litų cigarečių pakeliui ar mėgstamiems vaikystės saldainiams… Labai troškau, kad nors akimirkai jis patikėtų, kad gyvenimas visgi yra gražus..

Pagarbiai, Arūnas

0
0

Komentarai

  • .
    Visada, kai matau tokiu nelaimelius, suspaudzia sirdi. Niekada nemoralizuoju. Mano mama man sakydavo, jei zmogus praso, jam yra blogai, padek, pasidalink su ju, ka as ir dariau. Nezinai zmogau, kaip susiklostys tavo likimas, gal teksi paciam stoveti istiesus ranka, todel elgiuosi lygiai taip, kaip teksto autorius.

    Gyvenu uzsienyje, karta, pries gerus desimt metu, man Lietuvoje buvo nutikes toks atvejis.
    Skubejau Vilniaus senamiestyje i parduotuve ir prie siuksliu konteinerio pamaciau vyriski, kuris ten rausesi.
    Is pradziu nesupratau, ka jis ten daro, bet, kai arciau priejau, supratau, jog jis traukia is siuksliu konteinerio maisto atliekas ir jas valgo. Pamaciau, jog buvo istraukes gabala picos.Pajutau tarsi kaltes jausma, kad jis ta turi daryti, buvo baisiai graudu ir liudna. Jis manes nepastebejo, toliau ieskojo. Kai palieciau jo peti, kad paduoti 5 litus, jis atsisuko i mane, jo veidas -inteligentisko zmogaus nerode jokios nuosgtabos. Apsirenges jis buvo labai prastais drabuziais.
    Toliau rausdamasis siukslese, paeme pinigus, nieko nepasakes, rausesi toliau. Dziaugiausi, jog nedekojo. Nuejau, paskendusi sunkiose mintyse.

  • Istorija ištikrųjų labai sunki, bet kartu ir labai gili.
    Mažai tokių žmonių kaip Jūs, kuriems rūpi tokie likimo – gyvenimo nuskriausti žmonės. Kai matau tokius žmones, su kuriais dažniausiai tik prasilenkiu, taip pat mintyse kyla chaosas, klausimai, mintys neduodantys ramybės, kodėl jie tokie, kas privertė juos šitaip…. Ir tėvų atvaizdai.
    Esu studentė, ir pati ant pečių nešioju didelį sunkų svorį. Kiekvieno tokio likimo nuskriausto, ar gyventi nemokėjusio žmogaus akyse, veide matau savo tėvo žvilgsnį. Nežinau, kodėl būtent tik tėvą įžvelgiu. Galbūt kad kai buvau maža, maža jis buvo mano pririoritetas. Tačiau yra taip kaip yra.. Jie neprašo išmaldų, tačiau gyvena labai skurdžiai. Alkoholikai – tačiau dar turintys bent šiokius tokius namus.
    Dabar gyvenu Kaune, bent mėginu įsikabinti į gyvenimą, bijau, kad gal kada ir man taip susiklostys. Sunku matyti žmones, ypatingai žiemą, kai lauke be galo šalta. Tad stengiuosi padėti jiems kaip įstengiu. Visuomet maistą geresnį, kurio nesuvalgau, įdedu į permatomus maišelius, ir nemetu į konteinerius, o pakabinu ant rankenu. Bent taip galiu padėti.
    Ir vieną vakarą, labai džiaugiausi tuom, ką darau, nes prie bendrabučio atėjusi bobulytė (turbūt buvo ganėtinai išgėrusi) šaukė, dainavo, kol sulaukė dėmesio iš mūsų studenčiokų, pokalbio viduryje, ji paprašė : “ jei maisto turėsit vaikai, tai pakabinkit man sudėję į maišelius“ tą akimirka aš vos nepravirkau, man tai paglostė širdį. Pastangos kad bent jau tikrai nebūtų alkani – veiksmingos. Ir dėl to labai džiaugiuosi.

  • Aš taip pat aukodama kelis litus vis pagalvoju,kad pragers,kad negerai aukoti kai auka bus panaudota be tikslo.Po Naujų metų moteriškei pragertu veidu padaviau penkis litus ir ji pasakė :gal perdaug.Perskaičiau šiandien šį straipsnį ir taip gera pasidarė.

Parašykite komentarą