partnersuche erding Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Prabudimas toks sunkus

Arunas | lapkričio 17, 2014

Prabudimas toks sunkus… Panašu, kaip po labai linksmo baliaus iš ryto negali atmerkti sunkių akių vokų, nes atrodo, kad per galvą ir visą kūną po to pervažiavo nacių sunkioji artilerija. Išgyveni vakarykščio antrojo karo sunkias pasekmes savo paties lovoje. Bet kažkas ne taip, kažkas čia ne taip. Nes net žiovauti neina, nes po daugelio bandymų neina net pasirąžyti. Iš mano gerklės galų gale lyg iš senų durų varžų prašniokšti toks baisus garsas, kuris nepanašus į dūsavimą, to iš savęs negalėjau laukti. Kas tai?  

Panika užgožia bet kokį supratimą , bet adrenalino pliūpsnis į kraują padeda akims atsimerkti. Visur balta. Sesers veidas virš manojo, jos lūpos tyliai monotoniškai aiškina, kad įvyko baisi nelaimė, kad aš patyriau daug sunkių traumų, kad aš jau sveikstu. Bandymas pakelti rankas suteikia tiek skausmo, kad ne tik suprantu, kad jos nesikelia, nes yra pririštos, bet ir sąmonės praradimą…

Mano siaubas , bandymas rėkti ,  bandymas pajudint neveiksnų kūną, suvokimas, kad nieko nesuvokiu, kad tai lyg koks nakties košmaras , kuris pasibaigs man pabudus. Ledinė baimė , kaustanti protą, suvokus, kad dar ir dar atsimerkus, niekas nepasikeis, nes tai nėra sapnas, o graudžioji realija, fizinis skausmas atsimerkus ir nepalyginamas moralinis nenoras to priimti.

Negalėjau pakęsti ne dezodoranto, o silpno prakaito kvapo iš savo pažastų, nes niekam neatėjo į galvą mintis, kad lavonui reikia skųstis ir kvepinti savo kūną, o kai aš atsigavau, mano neprižiūrėtas bejėgis kaulėtas kūnas man kėlė ne tik nenutraukiamą skausmą , bet ir klaikų pasišlykštėjimą ir norą bėgti bėgti bėgti į save nuo savęs. Paralyžiuotas kūnas, skylusi kaukolė, kraujo išsiliejimas į smegenis, stuburo lūžiai, visų vidinių organų kontuzija,  raumenų atrofijos, 2 mėnesiai komos būsenos ir pasekminės smegenų patologija- kraujo krešulių nepanaikinimas ir epilepsijos sunkieji priepuoliai – tai mano 17 metų likimo bausmė ir dovana .

Ilga kelionė – grįžimas į kitokią save. Nesuderinamumas to, kas yra ir to, kas buvo… O buvo tiek, kad pavydėjo net tie, kurie patys turėjo tiek, kad gyvenimas atrodė gražus , malonus ir giedras dangus virš galvos. Net nepradėjus vardint visų savo teigiamų grožių gausybės , buvau tiesiog graži jaunystės grožiu ir miela po viso išgyvento brūdo naivumu. Geraširdiška graži būtybė, kuriai buvo jūra iki kelių, nes socialine prasme sugebėjau uždirbti tiek bonusų perspektyvų atžvilgiu, kad proto aštrumas, liežuvio miklumas ir maloni estetine prasme išvaizda atvėrė visus kelius į ateities kūrimo tuometinius faktorius.

Žadėtoji žaižaruojanti žvaigždėta ateitis , kaip koks televizijos šou paleidžiamas grindimis rūkas, praslydo   po invalido vežimėlio ratais , kai po rugpjūčio mėnesio 13 dienos įvykusios tragedijos ir poros mėnesių intensyviosios reanimacijos , terapijos ir slaugos aš sugebėjau pajudint kairiosios plaštakos rodomuoju pirštu. O juk gydytojai vienbalsiai aiškino, kad tas nėra įmanoma, kad taip ir liksiu tik truputėlį mąstančia  daržove. Spalio mėnesį tėvų tuometiniam bute seserų kambary aš akivaizdžiai pamačiau tą siaubą, kuriuo pavirtau. Iš manęs liko tik didžiulės žalios akys.

O kūnas… Kūnas, kaip kokios lėlių teatro marionetės , buvo tik pakabintos ant silpnai veikiančių sausgyslių , be gyvasties, be ūpo, be ateities… Verkiau be garso, krūpčiojant likusiais kūno raumenimis , susiglamžant į mažą apgailėtiną savęs gumulėlį, į tą save, kurią pamačiau viso ūgio veidrodžio atspindy. Nežinau, ar tai buvo mano tėvuko silpnybės parodymas, ar dar kartą man suteikta galimybė išbandyt mano tariamos stiprybės galybes, bet iš aplinkos, kur galėjau tikėtis nors kiek pažįstamos aplinkos palaikymo , savo kūno karcerio belangėje buvau ištremta į 4 sienų buto  karcerį svetimam mieste…

Tėvas, kurį gerbiau labiau už bet ką pasaulyje, tai pagrindė mintimi apie tai, kad mano nelaimė įvyko dėl mano draugų rato poveikio, kad ne jo NEauklėjimas, ar mano pasirinkimas, bet aplinka, kurioje tuo metu aš bujojau , buvo kalta dėl to, kad iš tobulo gyvenimo kūrinio aš likau tik  apgailėtina jo parodija. Parodija viso to, ką sugebėjau padaryt iš savęs , nežiūrint į likimo fatališkus posūkius per savo 17 metų. Bet mane tai privertė pakelti savo bevertį besvorį kūną iš gniaužiančios negalios ir gilios depresijos liūno, vertė pasikelti savo daleles iš patalų ir užmaršties ir judėti į priekį, perlaužant tėvuko manomos saugumo pilies sienas, nes iš prigimties buvau toli ne režimo persona. Bet aš likau GYVA, aš dar gebėjau kvėpuoti, kiek mąstyti, kiek judint savo galūnes ir… dar gebėjau svajoti…

Aš buvau dar gyva. Dar gyva savo vidiniu potraukiu pačiam gyvenimui, dar pilna aistra gyvenimo skoniui ir noru išgyventi tai, ko dar nepatyriau. Nors, laikas, virtęs begaliniu knygų skaitymu, savęs analizavimu, pamirštos informacijos ieškojimu, fiziniu savęs kankinimu , prasmės visame kame ieškojimu ir nesuradimu, pusmečio laikas, kuris man davė naujojo AŠ atradimą ir susigyvenimo su neapsakomo skausmo pojūčiu… 

Pusmetis. Nepaprastai trumpas laikotarpis tam, kad iš „gyvos daržovės“ statuso pakelti save ir savo psichikos bei fiziologinę raidą iki vaikštančios, mąstančios ir kiek socializuotos būtybės. Socialiai patenkinamos aplinkinės bendruomenės mastu. Dieve, įsivaizduok, ką mažas gimęs žmogutis turi išmokti per 16 metų, aš turėjau išmokti per pusmetį, bandydama atsiminti, ką jau mokėjau ir pritaikyti prie tų sąlyginų suluošinto kūno galimybių. Ir sugebėjau, aš tai sugebėjau, titaniškų pastangų dėka aš pradėjau kalbėti, ryti maistą , kramtyti, gerti nespringstant, miegoti be raminamųjų vaistų suleidimo į venas, aš ne tik pakėliau kairę ranką virš galvos, bet 2,5 mėnesio  kankinės komos būsenoje , gąsdinant visą Klaipėdos ligoninės 6 aukštų pacientus savo nesąmoningais riksmais iš skausmo kaustančio kūno, dar po kažkiek laiko, kai jau pradėjau kažkiek aiškiau regzti savo kalbą , aš išprašiau gydytojo mane pastatyt ant kojų prie lovos ir visų stebėtojų akivaizdoje, tik pasiekus kojomis žeme, aš pradėjau vizgint užpakaliu su plačia šypsena, kuri vis augo mano veide, kad visus pralinksmint, kas pakėlė plojimų bangą, nes susirinko pusė ligoninės pažiūrėti įsimintino įvykio.

Tai buvo pirmas mano žingsnis į gyvenimą. Į tą gyvenimą, kurį pagal visas gydytojų prognozes turėjau būti praradusi. Aš perstačiau gyvenimo byrantį smėlio laikrodį aukštyn kojomis. 
Skausmas. Mano visuometinis, manęs niekad nepaliekantis palydovas. Jis toks, kad kiekvieną dieną aš ieškau giljotinos ir maldauju Dievo malonės duoti man palaimos mirties nebūtyje ar būtyje…

Jau 20 metų, kol vis dar esu GYVA…

Parašė Lena.

1
0

Komentarai

  • Ačiū skaitovui už komentarą. Taip, pagrindinė mintis mano ta, kad kiekviename nuopuoly galime įžvelgti galimybę pakilti, kiekvienoje bėdoje yra pamoka, kuri grindžia kelią į protingesnį sprendimą į geresnį gyvenimą palietus patirties skausmą 😉 Perskaičius savo rašinį dabar , iškilo toks tirštumo jausmas, nes po viso aprašyto moralinio ir fizinio siaubo, aš nepraradau vilties gyventi pilnavertį gyvenimą, aš baigiau mokslus, dirbau įdomius darbus, dalyvavau visuomeniniam gyvenime, pagimdžiau 2 nuostabius vaikus ir nenustojau tikėti gyvenimo stebuklais 😉
    Ir esu atvira kiekvienam, kuris yra pasimetęs ir ieško gal patarimo, gal tiesiog gero žodžio ar spyrio lemtingam sprendimui, kiekvienam, kuris nenori praeiti mano kelio skaudžios patirties…

Parašykite komentarą