par søker mann i Arendal Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Pragariškas pavydo ratas

Arunas | spalio 29, 2007

Daugeliui mūsų teko patirti pavydo skausmą. Kai suprantame (arba įtariame), kad visam laikui netenkame mylimo žmogaus, jaučiame milžinišką skausmą, vienatvę ir nesaugumą, jaučiame keistą norą atkeršyti varžovui (ar partneriui) ar netgi nužudyti jį ir mirti kartu. Po to, kai priepuolis praeina, klausiame patys savęs: kas su manimi buvo? Atsakymas skirtingas kiekvienam.

Tik todėl, kad pavydas, nors ir yra universali emocija, kiekvienu konkrečiu atveju įgyja individualių bruožų. Pasistengsime suprasti, kaip ir kada kyla šis jausmas ir kodėl kiekvienu atveju pasireiškia skirtingai.

Iš kur jis kyla

Psichoanalitikų manymu, pavydas formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Jis toks stiprus, kad palieka žymę visam gyvenimui. Ir kai suaugę mes pavydime savo partnerio, mes tik dar kartą iš naujo išgyvename seną vaikišką skausmą. „Dažnai pavydas tėra vaiko nusivylimas, supratus, kad mamai jis ne vienintelis, yra dar tėtis, brolis arba sesuo, kuriuos mama irgi myli bei rūpinasi,“ – aiškina psichoanalitikas Michailas Romaškevičius.

Kai kuriems šis išgyvenimas tampa pirma dvasine trauma – vaikas susiduria su bejėgiškumu ką nors pakeisti. Laikui bėgant ši nuoskauda nublanksta ir lieka širdyje kaip žymė, primenanti apie meilės poreikį. Ir jei tėvai neparodys vaikui, kad jį myli vis dar taip pat (net esant broliui ar seseriai), tai vėliau santykiai su bet kuriuo partneriu atrodys nepakankami, kad užgesintų šį skausmą. Pavydas bus gyvenimo dalimi – juk niekuo negalima pasitikėti iki galo.

„Be to, Oidipo fazės metu (trejų-šešerių metų) vaikas pradeda kovoti už priešingos lyties gimdytojo meilę ir konkuruoti su savo lyties gimdytoju, – tęsia Michailas Romaškevičius. – Ši konkurencija irgi įtakoja stiprų pavydą. Jei vaikas sugebės išgyventi netekties skausmą, susitaikyti su tuo, kad šioje kovoje jis pralaimės (juk mama negali pamilti sūnaus kaip suaugusio vyro, o tėvas – dukters kaip sugaugusios moters), jis sugebės susitvarkyti savo vidų ir identifikuotis su savo lyties gimdytoju, priimti jo savybes.“ Tokiu atveju pavydas taps teigiamu jausmu, darbo su savimi stimulu.

Meilės netekties skausmas

Pavydą dažniau išgyvena prastai save vertinantys žmonės. Neištikimybė (reali ar menama) jų priimama kaip savo paties trūkumų įrodymas – juk širdies gilumoje jie įsitikinę, jog nėra verti gero elgesio su savimi. Menkiausias įtarimas, kad mylimas žmogus buvo neištikimas ar nustojo mylėjęs, mažina jų vertę. „Šiuo atveju pavydą įtakoja narciziška nuoskauda, galinti žymiai sumažinti savęs vertinimą, – įsitikinęs Peteris Kutteris. – Neapykanta ir keršto jausmas tėra papildomos priemonės, padedančios pakęsti pažeminimą ir grąžinti prarastą savigarbos jausmą.

Priešininko pergalė žmogui atveria akis apie du dalykus: pirma, jo meilė nėra tokia jau vertinga, antra, meilė prarasta. Pavydas lyg negailestingas veidrodis žmogui parodo, koks jis yra iš tikrųjų.“

Šaltinis: http://www.psychologies.ru
parengė maru. Ačiū

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą