asko salmi Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Rankinukas, lūpdažis ir gimdos kaklelis

Arunas | gegužės 2, 2010

Jau gerą  valandą sėdžiu prie ginekologo kabineto durų… Laukiu… Nieko ypatingo, tiesiog kasmetinis sveikatos patikrinimas… Ant kelių pasidėjusi vartau savo ligos istoriją: bronchinė astma, mitralinio širdies vožtuvo prolapsas, mazgeliai skydliaukėje, chroniškas magnio trūkumas, padidėjęs kraujo spaudimas, nesibaigianti odos alergija…. Ir vaistai, vaistai, vaistai. Dar inhaliatoriai, tupintys kiekvienoje rankinėje… Jo, nelinksma.. Nors man tik vos trisdešimt…   Pagaliau mano eilė, įeinu, pasiruošiu apžiūrai, po kurios netenku žado. Gimdos kaklelio amputacija – suraito gydytoja ir ištiesia man siuntimą į klinikas, kur atliekamos tokios operacijos…

  Negaliu patikėti, todėl kiek vėliau kreipiuosi į antrą, trečią specialistą… Gimdos kaklelio amputacija… Išvada nesikeičia… Amputacija suskamba kaip nuosprendis… Ne, ne mirties… Gyvenimo pilnatvės…   – O jei, po šios operacijos, sugalvosite gimdyti, – pakartoja kiekvienas iš specialistų, – tai teks atlikti Cezario pjūvį…

  Man vos trisdešimt, namie laukia trys maži vaikai.. Šią dieną negaliu pasakyti ar norėsiu dar gimdyti, bet tikrai žinau, kad noriu išlikti moterim… Pilnaverte moterim…   Po savaitės judu link šeimos gydytojos kabineto, kuri turėtų reziumuoti visų tyrimų ir kitų specialistų išvadas, kad pagaliau būtų baigtas šis nelemtas kasmetinis  sveikatos patikrinimas.

Bet…

  – Man labai nepatinka šitas Jūsų apgamas, – po ilgokos pauzės ištaria ji, liesdama ant kaklo esantį grublėtą iškilimą, kuris niekada nebuvo užkliuvęs nei mano jautrioms akims, nei jautriems nervams, nei kitiems gydytojams, – norėčiau, kad pasirodytumėte onkologams. Tuoj parašysiu siuntimą…

  Nebegaliu…. Išeinu iš gydymo įstaigos į vaiskią pavasario dieną… Pavasario, kuris mėgina suvilioti savo nepakartojama žaluma, svaigiu alyvų kvapu ir švelniai plaukus glamonėjančiu vėju, tarsi kviesdamas įsimylėti gyvenimą iš naujo ir sušokti svaiginantį meilės šokį…

  – Nebegaliu, – panikos pilna širdimi šaukiu pavasariui ir beviltiškai jam pamojuoju rankine, kurioje telpa visas mano gyvenimas – raktai, piniginė, asmens dokumentai, inhaliatorius, keletas tablečių, kosmetikos krepšelis ir du siuntimai – pas onkologus ir amputacijai… Pavasaris lieka už nugaros.. Nusivylęs ir pralaimėjęs…

  Jaučiuosi tarsi prakeikta, tik nežinau kodėl… Kelias dienas vynioju atgal savo gyvenimo siūlų kamuolį ir vis mėginu ieškoti atsakymų, ženklų ir nuojautų… Nieko… Tuščia…   Nenumaldomai artėja vizito pas onkologą ir amputacijos diena… Tiksliau dienos, nes jas skiria laiko tarpas… Kažkuris nedidelis eilinio mano gyvenimo tarpas… Blaškausi, nerandu sau vietos, o laikas, vis lašėdamas į pilnėjančią gyvenimo taurę, lieka nebylus ir taktiškas, nepradedantis lašėti nei greičiau, nei lėčiau, tarsi aš jam visiškai nerūpėčiau…

  Nebepakeldama įtampos nueinu pas vieną būrėją… Paskui pas antrą… Trečią… Išvados skirtingos…. Nepalengvėja… Nebent piniginei… Kreivai šypteliu – nors kažkuriam mano daiktui lengviau…. Tuo tarpu visi kiti daiktai susigūžę stebi mane, vis stengdamiesi dingti man iš akių ar ar, tarsi netyčia, iškristi iš rankų… Nuojauta kužda, kad kitais metais greičiausiai man bus diagnozuota depresija… Ar psichozė… Maniakinė… Nebejuokinga… Liūdna….  
… Vieną  iš lemtingų dienų einu didžiuliais klinikų labirintais link onkologinio kabineto.. Šmėsteli veidrodis, kuriame pamatau mažą, išsigandusią mergytę iš savo vaikystės… Laikykis, noriu sušukti jai, bet balsas dingsta painiuose koridoriuose, tarp baltų lubų, sienų ir  chalatų…   Vienas toks chalatas praveria duris ir pakviečia mane į vidų…

  – Na, rodykit man savo apgamą, – šiltai nusišypso, priversdamas mane pastebėti dvi mielas duobutes skruostuose, – nieko baisaus nematau, bet reikėtų vengti saulės ir pajutus bet kokį pasikeitimą ar skausmą nedelsiant pasirodyti vėl…   Išeidama sustoju prie veidrodžio ir pamatau jame jau ne išsigandusią mergytę, bet moterį, gal šiek tiek sutrikusią, nedrąsiai žvelgiančią  likimui į akis ir į sielą…

  Nieko nebijok, dabar jau nieko nebijok, sakau jai ir pasidažau lūpas… Ryškiai… Juk pavasaris…       … Man jau greit keturiasdešimt, bet jaučiuosi dvidešimt penkerių. Kai kas sako, kad taip ir atrodau… Nepatikėčiau, jei nesulaukčiau dėmesio iš vyrų.. Iš daug jaunesnių vyrų…   Kai einu šalia visa galva aukštesnių savo vaikų, jaučiuosi, kaip draugė ar sesė…

  Kasdien sportuoju, stengiuosi sveikai maitintis ir džiaugiuosi iš naujo atradusi vandens, ugnies ir oro galią… Esu laiminga, kad galiu tvirtai atsistoti ant žemės ir įkvėpti pavasarį į širdį… Rankinėje, kurioje telpa visas mano gyvenimas, nebėra tablečių ir inhaliatoriaus… Seniai pamiršau, kad kažkada joje vienu metu gulėjo du siuntimai… Ak, bet juk ir rankinė nebe ta… Kaip ir aš…   Praeidamas man mirkteli žavus dvidešimtmetis… Nusišypsau… Ir ištiesiu ranką  šokiui… Ne, ne dvidešimtmečiui… Pavasariui… Pavasariui, kuris vėl vilioja savo žaluma, svaigina alyvų kvapu ir gundančiai glamonėja plaukus…

  Man greit keturiasdešimt ir aš beprotiškai myliu pavasarį… Esu laiminga ir pilnavertė  moteris… Gyvenimas tęsiasi…   Pagarbiai, Valerija.   Dėkojame Valerijai už šią istorija. Atsimink.lt svetainei autorės vardas ir pavardė žinoma.       Draudžiama kopijuoti bei platinti be Atsimink.lt sutikimo.

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą