krči v zgodnji nosečnosti Turite gerų norų? Kviečiame savanoriauti!

Suspardytas rugsėjis

linasmm | vasario 11, 2012

Buvo eilinė rugsėjo pirmoji.. Nors ne, ji nebuvo visiškai eilinė – buvau naujokė. To rajono, tos mokyklos ir tos klasės. Tikriausiai septintos.. Paauglystė.. Norai, ambicijos, pasitikėjimas.. O gal iliuzijos, baimės, savigrauža? Paauglystė..
Tas berniukas irgi buvo naujokas. Ne tik to rajono ar mokyklos, bet ir to miesto. Autoavarijoje žuvus tėvams, iš nedidelio kaimelio į savo šeimą jį priglaudė teta.
Jis stovėjo vienas, toks nedidukas, susigūžęs, pasimetęs, bet stengėsi visiems šypsotis. Galbūt per prievartą…
O klasėje buvo ne vienas lyderis. Kažkuris turtingų tėvų atžala, kažkuris – asocialių tėvų vaikas, kurį auklėjo gatvė, dar kitas – turintis įtakingą giminaitį. Tokie patys paaugliai, bet pasitikintys savimi, aukšti, stiprūs, besijaučiantys šeimininkais ne tik toje klasėje, bet ir turintys savotišką autoritetą mokykloje.
Jau pirmomis rugsėjo dienomis buvo pastebėtas naujokas – kažkam užkliuvo jo per trumpos kelnės, kažkam – keistoka šypsena, dar kažkas pajuto jo pažeidžiamumą ir baimę. Valėsi batus į jo švarką, šlapinosi į kuprinę, o jis pats sėdėdavo pamokose apstumdytas, apkumščiuotas, apspjaudytas ir su baime laukdavo eilinės pertraukos…
Vieną dieną jis atsinešė pilną kuprinę obuolių, šypsodamasis visiems juos dalino ir mėgino susidraugauti. Toks vaikiškai jautrus noras, nedidelio kaimelio vaiko nuoširdumas ir naivi viltis – o gal viskas bus gerai? Obuoliai buvo suvalgyti, graužtukai sumesti į jo kuprinę ir jis eilinį kartą apkumščiuotas už tai, kad buvo rūgštoka…
Klasės auklėtojai rūpėjo tik kaip nors išsilaikyti iki pensijos, kiti mokytojai, išdėstę savo dalyką, išskubėdavo vos išgirdę skambutį, dauguma klasės mergaičių atvirai žavėjosi lyderiais –  kitos, galbūt, žavėjosi slapta. Ir niekas neišdrįso užstoti to berniuko. Jis tiesiog buvo naujokas… Našlaitis… Silpnas, pažeidžiamas ir niekam neįdomus… Vienas prieš visą klasę, prieš mokytojus, prieš sistemą… Tada jis tiesiog nusprendė neiti į mokyklą, vieną dieną, antrą, savaitę, antrą… Mokykloje pasirodė jo teta, kuri mėgino aiškintis kas ir kaip… Visi tylėjo, gal nežinojo ką pasakyti, o gal bijojo kažką sakyti. Niekas nematė problemos, todėl problematišku buvo pripažintas tas berniukas. Jis dar keletą kartų pasirodė mokykloje, bet, kadangi buvo sumuštas, vėl dingo. Dingo iš mokyklos, iš tetos namų, iš to miesto… Pradėjo veikti policija… Jį rado.. Alkaną, sušalusį.. Netoli tos vietos, kur kažkada gyveno…
Buvo parvežtas atgal pas tetą, ten prasidėjo isterija… Nepilnamečių reikalų inspekcija, psichiatrai, psichologai..
Mokykloje jis daugiau nebepasirodė. Auklėtoja džiaugėsi, kad toks psichinių problemų turintis vaikinas nepridarė didesnių bėdų, jo pavardė ir vardas dingo iš klasės žurnalo, jis nespėjo nusifotografuoti kasmetinėje klasės nuotraukoje ir jau po mėnesio apie jį niekas nekalbėjo, tarsi jo ir nebuvo…
Nuo to laiko praėjo nemažai metų, bet kaskart žiūrėdama kokį filmą apie patyčias ar perskaičiusi, kad kažkas, neištvėręs smurto mokykloje, nusižudė, vis prisimenu tą berniuką.     Gailiuosi tik vieno, kad tada neišdrįsau ir nepasakiau, kad jis patiria smurtą. Tada mums buvo 12 ar 13 metų, mes abu buvome naujokai, tik skirtingai priimti klasės senbuvių…
Nežinau kaip susiklostė jo likimas, bet labai noriu tikėti, kad jam viskas gerai, kad jis baigė mokslus, kad tebegroja pianinu ir pučia trimitą… Ir kad yra laimingas.. Na, bent jau stengiasi tokiu būti…

P.s. vienas iš prieš tą berniuką smurtavusių vaikinų vėliau buvo nuteistas už žiaurų išprievartavimą, kitas degradavo prasigėręs, o trečią ištiko staigi mirtis…

Kamilė

0
0

Komentarai

Parašykite komentarą